„Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi“(1kor 11,1).
Apaštalas Paulius skatina mus sekti juo, kaip jis seka Kristumi. Kodėl taip turime daryti? Viešpats Jėzus, tebus pagarbintas Jo Šventas Vardas per amžius pasakė, kad Jis yra kelias vedantis į amžintąją palaimą:
„Jėzus jam sako: 'Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“(Jn 14,6).
Šiandieną yra labai daug krikščioniškų religijų, kurios sakosi, kad tik jų tikėjimas veda į amžiną palaimą. Mes žinome, kad yra katalikai, liuteronys, reformatai, baptistai, adventistai, stačiatikiai, pravoslavai, metodistai ir dar daugybė kitų. Ne paslaptis, kad šie judėjimai konkuruoja teigdami, kad tik jų išpažįstamas tikėjimas yra teisingausias. Kaip tad susigaudyti tokioje gausybėje? Štai kodėl apaštalas Paulius sako, kad mes turėtume sekti juo, kaip jis seka Kristumi.
„Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi“(1kor 11,1).
KETURI ŽINGSNIAI PASKUI JĖZŲ
„Jėzus jam sako: 'Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“(Jn 14,6).
Kelias yra ne taškas bet atkarpa, turinti pradžią ir pabaigą. Pažvelkime į pagrindinius žingsnius, kuriuos perėjo Viešpats Jėzus priėmęs žmogaus kūną:
1. Viešpats Jėzus gimė iš Šventosios Dvasios.
2. Viešpats Jėzus priėmė vandens krikštą, ir ant Jo nužengė Šventoji Dvasia.
3. Viešpats Jėzus sudarė Kristaus kūną – bažnyčią ir buvo su savo mokiniais.
4. Viešpats mirė ant kryžiaus ir mums pasakė:
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
Šioje studijoje mes nekalbėsime apie pirmus tris žingsnius, nes jie žinomi kiekvienam gimusiam iš Dvasios žmogui. Mes kalbėsime apie ketvirtą žingsnį, kurį nurodė Viešpats ir kurį patvirtino Paulius, sekdamas Jėzų Kristų:
„Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“(Gal 2,20).
Apaštalas Paulius rašo ir apie kitą, priešingą padėtį, kai gimę iš Dvasios gali tapti Kristaus Kryžiaus priešais: kaip tai atsitiko su daugeliu iš filipiniečių bažnyčios:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Kas yra Kristaus kryžiaus priešas? Po gimimo iš Dvasios, gavome naują, šventą prigimtį – Kristaus Dvasią, kurioje ir turime gyventi. Senoji, mūsų velniška prigimtis turi būti nukryžiuota. Tai ir yra tikroji Kristaus kryžiaus prasmė. Jei, gimęs iš Dvasios žmogus, paniekina gyvenimą naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, ir gyvena pagal velnišką prigimtį, tai šitai vadinasi nukryžiuoti Kristų antrą kartą. Nuo kryžiaus paėmimo, arba neėmimo priklauso ir mūsų atsakomybė per Viešpaties atminimo vakarienę, kurioje valgome ir geriame palaiminimą arba pasmerkimą:
„Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. <...> Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti su pasauliu“ (1 Kor 11,28–32).
KĄ REIŠKIA KRYŽIUS TIKINČIOJO GYVENIME?
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
Atėjo viena sesuo, su kurią nebendravome gal dešimtį metų. Įsikalbėjome ir ji pasiskundė, kad tarnauja Dievui, tarsi be Dievo. Sesuo pasisakė, kad ji tikriausiai paliko pirmąją meilę, kaip ta Efezo bažnyčia. Dabar ji sunkiai serga, yra nusivylusi savo krikščionišku gyvenimu. Ačiū Dievui, kad galėjau jai padėti ir nurodyti jos atšalimo priežastį. Sesei atsakiau, kad jai reikia nustoti valgyti ir gerti pasmerkimą per Viešpaties atminimo vakarienę ir pradėti valgyti ir gerti palaiminimą.
„Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. <...> Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti su pasauliu“ (1 Kor 11,28–32).
Sesuo nesuvokė ką tai reiškia ir tuomet jai paaiškinau, kad ateidami į Viešpaties atminimo vakarienę prisimename Viešpaties kryžių ir tai, kad mums ji privalu paimti:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?! Arba kuo žmogus išpirktų savo sielą? Juk žmogaus Sūnus ateis savo Šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16,24–27).
Sesuo, dar vis tiek nesuprato, ką reiškia paimti kryžių, juk ji stengiasi tarnauti Dievui. Parodžiau jai Viešpaties įspėjimus Efezo bažnyčiai, kuri buvo palikusi savo pirmąją meilę:
“Efezo bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, - jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą“(Apr 2,1-5).
Efezo bažnyčia uoliai tarnavo Dievui ir Viešpats įvardijo jos gerus darbus:
1. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę.
2. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius.
3. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai.
Nežiūrint šių svarbių Dievo darbų, Efezo bažnyčia paliko savo pirmąją meilę, bet šios nuodėmės nesuprato ir Dievui reikėjo per apaštalą Joną jai tai nurodyti:
„Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, - jei neatgailausi, - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą“.
Sesuo, kaip ir Efezo bažnyčia nesuprato apie ketvirtą žingsnį, sekant Viešpaties nurodytu keliu. Kryžiaus esmė yra gyvenimas naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, kurią gavome per gimimą iš Dvasios. Senoje velniškoje prigimtyje mums gyventi uždrausta. Turime žinoti šių dviejų prigimčių skirtumus.
„Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui, jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte. Bet jei jūs Dvasios vedami, nesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“(Gal 5,16–25).
Kaip neįmanoma sumaišyti lelijos ir usnies, taip neįmanoma neskirti Dievo Dvasios ir kūno vaisių. Ne tik vaisiais skirtingos šios būsenos, bet ir atsakomybę prieš Dievą:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Filipų bažnyčioje daugelis tikinčiųjų tarnavo Dievui ne nauja prigimtimi – Kristaus Dvasioje, bet senoje, velniškoje prigimtyje.
Nuodėmės kūnas Kristaus Dvasia
Apaštalas Paulius mus skatina gyventi nauja prigimtimi:
“Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis ir gylis, ir aukštis, ir pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta visą pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės” (Ef 3,17-19).
GYVENIMAS DVASIA, O NE KŪNU
„... ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą. Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!“(Žyd 10,34-35).
Viešpats įsako, kad savo turto išplėšimą turime sutikti linksmai. Mums gimusiems velnio valdžioje, tai padaryti neįmanoma, nes šis įstatymas gali būtį įvykdytas tik perėjus į Kristaus Dvasią. Štai liudijimas.
Gražią vasaros dieną atsistojau į eilutę žmonių norinčių nusipirkti vaisių ir daržovių lauko prekyvietėje. Neturėdamas ką veikti stebėjau pardavėjos darbą, kuri mikliai aptarnavo pirkėjus. Nesunku buvo nustatyti, kad ji labai įmantriai sukčiauja. Jos svarstyklės buvo nustatytos per šimtą gramų jos naudai ir ji taip mikliai dėdavo prekes ir svarsčius ant svarstyklių, kad jos niekados nebūdavo laisvos. Pirkėjas, kad ir norėdamas negalėtų matyti neteisingą svarstyklių nustatymą. Man, tiesiog pasitaikė momentas tai pamatyti, kai ji užsižioplino ir paliko sekundėlei svarstykles be svarsčių. Atima viršutinius, atiduok ir apatinius, pagalvojau, nutaręs nesivelti į ginčus dėl šimto gramų neatitikimo. Jau artėjo mano eilė apsipirkti ir todėl pasiskaičiavau, kad už du kilogramus apelsinų turėsiu sumokėti penkis litus. Paprašiau pardavėjos pasverti man du kilogramus apelsinų. Ji mikliai sudėjo juos į maišelį paklausė ar bus gerai, jei bus pora šimtų gramų daugiau. Atsakiau, kad tegul taip būna. Bet kaip nustebau, kai ji pasakė, kad pirkinio kaina yra šeši litai ir penkiasdešimt šeši centai. Ji ne tik apsuko mane ant šimto gramų, bet dar priskaičiavo litą su centais viršaus. Nustebęs dėl tokio ižulius apgaudinėjimo kiek galima ramiau paklausiau ar ji neapsiriko skaičiuodama? Pardavėja pyktelėjo ir išreikšdama savo nepasitenkinimą puolimu: „Tamsta nežinote ko norite, užsisakote vieną, o mokėti nenorite“. Ji paėmė apelsinus ir, kad jų negalima būtų persverti, iš maišelio išpylė į bendrą dėžę, o man pareiškė, kad turiu pasitraukti ir tikrai žinoti ko norių. Toliau ji ėmė mane raginti pasitraukti ir netrukdyti jos darbo, nes už manęs eilė skubančių žmonių. Prieš save mačiau piktą, suktą apgavikę, kuriai reikia geros pamokos už jos akiplėšiškumą. Dėl to mano širdyje sukilo priešiškumas ir savigailą už tokią neteisybę. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą buvau panašioje išbandymų ugnyje. Akivaizdžiai mačiau, kad įstatymu teateina nuodėmės pažinimas(Rom 3,20). Žinome Dievo nuostatas: „Atima viršutinius, atiduok ir apatinius“, „Apiplėšimą priimkite su džiaugsmu“, „Mylėk savo priešą“, „Atleisk savo kaltininkui, kaip ir Tėvas mums atleido“. Tai tik Dievo įsakymai, kaip mums privalu gyventi ir be abejonės mes tam pritariame. Bet konkrečioje konfliktinėje situacijoje, mes matome, kad elgiamės priešingai. Negalėjau nei mylėti, nei atleisti akiplėšiškai apgavikei. Mano širdyje buvo savigaila ir priešiškumas. Vyko tai, kas per apaštalą Paulių parašyta:
„Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno“(Rom 7,21-24).
Turėjau pripažinti sau ir Dievui, kad buvau ne naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, bet senoje, velniškoje prigimtyje. Tai parodė Dievo įstatymas, nes juo teateina nuodėmės pažinimas: „....nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę“(Rom 3,20).
Dėl konflikto kalta buvo pardavėja, bet pagal Dievą buvau kaltas ir aš, nes gyvenau ir mąsčiau pagal seną prigimtį, kurioje gyvenau iki gimimo iš Dievo Dvasios. Tai priešiškumas Dievui ir Jo dovanos paniekinimas:
„Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti“(Rom 8,5-7).
Kūniškas mąstymas, tai įprastas pasaulietinis mąstymas ir elgsena. Myli tuos, kurie tave myli ir nemyli tų, kurie tau daro blogą. Suvaldyti blogį ir pasistengti kultūringai sugėdinti pažeidėją nėra gyvenimas Kristaus Dvasioje. Dvasinis mąstymas pasireiškia, kad veikia keturi asmenys. Dievas, aš, velnias ir angelai. Viešpaties jėzaus pavyzdys, kai jis buvo velnio gundomas dykumoje liudija šį faktą.
Supratau, kad jei nepakeisiu mąstymo būsiu velnio prarytas ir tapsiu velnio vaiku, dvasiškai žudančiu pardavėją. Dievo vaikas niekuomet negali pasimiršti, kad kūniškas mąstymas yra priešiškumas Dievui ir todėl tokiose situacijose reikia Dievo Dvasia marinti kūno darbus, nes pats žmogus liežuvio suvaldyti negali.
„Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite, bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“(Rom 8,13).
Viešpaties Dvasia priminė man šį mokslą ir patarė, kad nuo mano apsisprendimo priklauso mirtis ar teisumas, nes mano veidas jau persikreipė ir nuodėmė jau prie durų, bet aš turiu jai viešpatauti. Šalia manęs stovėjo Dievas ir velnias. Mano velniška prigimtis sukilo priešiškume ir savigailoje ir nuodėmė tykojo prie mano širdies durų. Turėjau priimti sprendimą, kuris sukilus velniškai prigimčiai yra labai nelengvas.
Nutariau paklusti Dievui ir todėl ne smerkti, bet išteisinti pardavėją. Būtent mąstymo keitimas ir yra tą stebuklinga priemonė išsivaduoti iš velnio valdžios ir sunaikinti dar vieną velnio tvirtovę nuodėmės kūne. Valingai ėmiausi mintyse išteisinti vagilę, panašiai kaip Viešpats išteisino moterį paleistuvę, kurią fariziejai atvedė Jam, pasiruošę ją užmušti akmenimis(Jn 8,1-
. Kai tik pradėjau teisinti, kad ši moteris net nežino, kad gyvena velnio nelaisvėje, nežino mylinčio Dievo aukos už jos nuodėmes ir tai, kad per brangų Kristaus kraują ji gali paveldėti amžiną palaimą vietoje amžino pasmerkimo, įvyko stebuklas. Pamačiau, kaip galingai ėmė veikti Dievo Dvasia mano širdyje ir mano aplinkoje. Ką tik prieš mano akis stovėjusi bjauri ir sukta apgavikė, tapo miela ir vargana moteriškė, kuri greičiausiai apgaudinėja, nes turi labai serganti anūką, kuriam labai reikalingi brangus vaistai, ar panašiai. Būtent nuo mąstymo priklauso mūsų įėjimas į gyvybės arba mirties šaltinį. Mąstant žemiškai matai piktą ir suktą moteriškę. Pradedi mąstyti dvasiškai, išteisindamas ir į šį procesą įsijungia Dievas, kuris pakeičia vaizdą ir tu matai varganą moteriškę. Kartus vanduo tapo saldžiu, stebuklas įvyko:
„Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę“(Jok 3,13-1
.Kaip nuostabu, kad galime matyti stebuklus ir skleisti ramybę. Dievo Dvasia sklindanti iš manęs su jos vaisiais ramybe, meile ir vidiniu džiaugsmu palietė ir pardavėją ir ši sustojo mane peikti. Tuomet aš jos atsiprašiau už tai, kad sukėliau nesusipratimą ir paprašiau dar kartą pasverti man tuo du kilogramus apelsinų. Moteris dar kartą žvilgtelėjo man į akis ir pamačiusi, kad ten nebėra agresijos ir priešiškumo pasvėrė man mano pirkinį ir mes labai draugiškai išsiskyrėme.
Naujajame Testamente yra užrašytas nurodymas tikintiesiems pastoviai tirti save, kad nebūtume atmesti kaip tą bevaisė šakelė ir pasmerkti su pasauliu.
„Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“(1Kor 11,28-32).
Paėmiau aš kryžių, ar jo nepaėmiau, galime suvokti iš dviejų Dievo mokslo dalių:
1. Lavinimasis įvaldyti septynias bendravimo su Dievu kaip su Asmeniu savybes.
2. Lavinimasis įtvirtinti savo gyvenime Dievo darbus, kurie naikiną velnišką` prigimtį ir augina mus naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje.
Šie du sudaro ketvirtąjį žingsnį paskui Jėzų ir yra realus kryžiaus ėmimas teikiantis dvasinę gyvybę.
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
BENDRAVIMAS SU DIEVU
„Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“(Jn 15,7).
Gimę iš Dvasios turime išmokti gyventi naująja prigimtimi Kristaus dvasia, kad senoji, velniška prigimtis būtų nukryžiuota. Dievas davė savo pažadus, kad jei pasiliksime Jame ir Jo Žodžiai pasiliks mumyse, mes prašysime ir gausime.
Buvome atvykę į nedidelį miestelį evangelizacijai. Buvo labai karštas vasaros laikotarpis. Sesuo, pas kurią apsistojome labai mumis rūpinosi. Kažkaip nesuderinome laiko ir kai reikėjo išvykti sesuo prisiminė, kad jos nemaži daržai nepalaistyti. Iki evangelizacijos laiko turėjome mažai ir įvertinę padėtį supratome, kad net visi kibę į darbą nepalaistysime daržų nė mažos dalies. Per dieną, dėl didelės kaitros, daržuose augančios daržovės galėjo pražūti ir todėl pasitarę nutarėme prašyti Dievo palaistyti daržus. Tai buvo drąsi malda, nes jau kelias dienas svilino saulė ir danguje nebuvo nei mažiausio debesėlio. Sustojome ratu ir labai nuoširdžiai paprašėme Dievo išgelbėti mus iš susidariusios nemalonios padėties dėl daržų laistymo. Paprašėme, kad Dievas atsiųstų lietų ir gausiai palaistytų perdžiuvusius daržus. Po maldos pasilikome keletą minutėlių laukimui. Mūsų nuostabai ir džiaugsmui po kelių minučių pamatėme tolumoje debesėlį, kuris sparčiai augo ir artėjo link mūsų. Galima buvo tik nustebti tuo stebuklu, kuris vyko mūsų akyse. Giedrame danguje atsiranda debesys ir spėriai juda link mūsų tarsi koks oro laivas. Debesys sustojo tiksliai virš mūsų sesers namų ir iš jo praliūpo galingi lietaus srautai. Lietus buvo iš ties labai smarkus, nes nuo stogo bėgantis per lietvamzdžius lėtus tiesiog šniokštė. Nuostabu buvo žiūrėti į laimingą daržų savininkę, kuri pakėlusi rankas dėkojo Viešpačiui ir maldavo, kad lietus nesustotų, bet dar ir dar lytų. Šis nuostabus daržų laistymo reginys vyko gal tik dešimt minučių, bet Dievas atliko darbą dėl kurio būtume plušėję keletą valandų, nes vandenį būtų tekę nešti kibirais. Žemė buvo palaistyta gausiai ir giliai. Kai sėdę į automobilį pajudėjome vėl buvome nustebinti. Kai tik išvažiavome pro vartus už keliolikos metrų pamatėme sausą ir perdžiuvusią žemę, kuri buvo traški kaip parakas. Vėl buvome vasaros kaitros centre ir tai, kad ką tik buvome gausaus lietaus viduryje sunku buvo ir patikėti. Iš tiesų tikras yra Dievo Žodis ir Jo pažadas:
„Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“(Jn 15,5-7).
PIRMOJI KRYŽIAUS DALIS
SEPTYNIOS BENDRAVIMO SU DIEVU SAVYBĖS
„Tai yra amžinąsis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jn 17,3).
Po gimimo iš Dvasios mes gavome galią tapti Dievo vaikais. Mes dar nepažystame Dievo kaip mylinčio Asmens. Kad tai įvyktų turime įvaldyti septynias bendravimo su Dievu kaip su Asmeniu savybes. Tai padaryti reikia, kad išmoktume nukryžiuoti velnio įtaką mūsų gyvenimuose.
Pirmoji bendravimo su Dievu savybė. Lavinimasis girdėti Dievą ir velnią.
Antroji bendravimo su Dievu savybė. Mokėjimas prisipildyti Šventąja Dievo Dvasia.
Trečioji bendravimo su Dievu savybė. Stengimasis neliūdinti Dievo Šventosios Dvasios.
Ketvirtoji bendravimo su Dievu savybė. Kūno darbų marinimas Dvasia.
Penktoji bendravimo su Dievu savybė. Baimė įžeisti Dievo Šventąją Dvasią.
Šeštoji bendravimo su Dievu savybė. Gebėjimas naudotis angelų pagalba ir demonų kalėjimu.
Septintoji bendravimo su Dievu savybė. Tobulėjimas.
Susipažinę su bendravimo su nematomu Dievu savybėmis nustebsime, kaip tampriai Dievo pažinimas susijęs su Jo valios atlikimu.
Pirmoji bendravimo su Dievu savybė
LAVINIMASIS GIRDĖTI DIEVĄ IR VELNIĄ
“Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?” O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau” (Pradžios 3, 9-10).
Biblijoje užrašyti šimtai pavyzdžių, kaip žmogus kalba su Dievu ir su velniu. Adomo ir Ievos nuopuolio istorija, kai jie paklausė velnio, o ne Dievo, ir per tai pražuvo, liudija realią žmogaus bendravimo su dvasinio pasaulio dalyviais galimybę. Viešpats parodė mums pavyzdį, kai buvo velnio gundomas dykumoje (Mt 4,1-11). Kiekvienas Dievo mokinys turi įvaldyti šį mokslą – išmokti dalyvauti antgamtiniame pasaulyje, kalbėti su Dievu ir pasipriešinti velniui. Ši savybė skirta pažinti Dievo, kaip gyvo ir visagalio Asmens, rūpestį ir meilę.
„Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos“ (1 Korintiečiams 13,1-3).
DVASIOJE GALIMA KALBĖTI SU DIEVU
“Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka mane” (Jono10, 27).
Mes mokėmės, kad Dievą galima jausti per Jo meilės savybių liejimąsi, jėgą liudyti ir Dvasia marinti kūno darbus. Šiame skyriuje pasimokysime, kaip galime bendrauti su Dievu, kaip su Asmeniu. Mes negalime Dievo matyti, nes Jis – Dvasia, bet mes galime Jį girdėti. Tai unikalu ir nuostabu! Šiam mokslui skirsime didesnį dėmesį, nes pasaulyje yra daugybė įvairiausių krikščioniškų pakraipų teologų, kurie moko, kad kalbėti nei su Dievu, nei su velniu neįmanoma. Bet tai didžiausias, koks tik gali būti, melas! Skaitydami Šventąjį Raštą mes matome šimtus pavyzdžių, kaip Dievas bendravo su žmogumi per kalbą.
Peržvelkime keletą pavyzdžių iš Biblijos, kaip tikintieji gali bendrauti, klausyti, kalbėtis su Dievu.
“Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: “Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti, o dabar keliavo namo ir sėdėdamas savo vežime skaitė pranašą Izaiją. Dvasia pasakė Pilypui: ”Prieik ir laikykis greta šito vežimo” (Apaštalų darbų 8, 26-29).
Matome, kad Pilypas buvo Dievo Dvasios vedamas. Jei tikintysis neklauso Dvasios kalbos, jis negali būti Dievo naudojamas.
PRAKTINIS PAVYZDYS
Dabar pateiksiu vieną pavyzdį, kaip jausmai ir mintys valdo žmogų ir parodo jo priklausomybę nuo Dievo arba nuo velnio.
Rengėmės krikštyti apie penkiolika brolių ir seserų. Krikštynos buvo numatytos sekmadienį, ir mes meldėme Dievo gero oro, nes krikštynos turėjo vykti su vaišėmis prie Kauno marių.
Tačiau sekmadienio rytą dangus buvo apniukęs, stipriai lijo. Maldoje kreipiausi į Viešpatį, klausdamas, ar bus saulė per krikštynas. Viešpats atsakė teigiamai, užtvirtindamas savo atsakymą Šventosios Dvasios pripildymu. Nors lietus lijo labai stipriai, Dievo pažadas ir visą mano esybę užliejusi Dievo meilė neleido nei vienai abejonei įeiti į mano širdį. Kai atvažiavau į ryto pamaldas, vienas brolis paklausė: “Kokios krikštynos, jei lietus nesiliaus?” Bet džiaugsme atsakiau: “Mielas brolau, o kur tavo tikėjimas? Argi mes nesimeldėme ir neprašėme saulės per krikštynas? Argi Dievas meluoja? Juk, jei ko prašysime susitarę, gausime iš Tėvo, kuris yra danguje!“
„Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis tėvas jį suteiks” (Mato 18, 19).
Šventosios Dvasios vedamas pamaldose pamokslavau apie tikėjimą. Buvo gera proga mums visiems pasitikrinti tikėjime. Citavau Šventojo Rašto teiginį:
“O Viešpats atsakė: ‘jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: išsirauk ir pasisodink jūroje, — ir jis paklausytų jūsų” (Luko 17, 6).
Pamaldų metu už lango matėme baisią liūtį, dangus buvo aptemęs, Aš paklausiau susirinkusių brolių ir seserų: “Štai mes trečiadienį, maldvakario metu, susitarę meldėmės, kad per krikštynas Dievas duotų saulę. Dabar už lango baisi liūtis. Po pamaldų mes vykstame prie Kauno marių krikštyti penkiolika brolių ir seserų. Aš tikiu, kad už valandos bus saulė, ir mes galėsime džiaugtis Dievo stebuklu. Kas tikite, kad po valandos bus saulė, pakelkite rankas.“ Labai mažai tikinčiųjų pritarė mano tikėjimo entuziazmui.
Visą laiką aš buvau Viešpatyje, nes jutau savyje meilės ir džiaugsmo syvus, šildančius visą mano esybę. Po pamaldų vis dar žliaugė liūtis. Mes sėdome į automobilius ir atvykome prie Kauno marių. Iš automobilio išlipau be skėčio, tikėdamas, kad lietus turėtų sustoti. Tačiau dar nebuvo nė mažiausio gamtos pokyčio. Dangus buvo tamsus, lietus žliaugė kaip iš kibiro. Netruko prisistatyti ir piktasis. Jis kalbėjo: “Gėdingai atrodysi prieš visą bažnyčią su savo kvailu tikėjimu, kai teks krikštyti ir vaišintis lietuje”. Aš puikiai atpažinau velnio balsą. Prie manęs priėjo bažnyčios diakonas ir abejodamas paklausė, ką darysime, esant tokiam orui. Velnias kuždėjo, kad siųsčiau kurį brolį į netoli esančius jachtininkų namus paprašyti patalpos, kurioje galėtume padaryti vaišes. Bet į velnio gąsdinimus ir pasiūlymus nekreipiau dėmesio. Pakviečiau brolius ir seseris prie vandens. Kai tik pasiekėme marių krantą, staiga lietus nustojo lijęs. Viešpats perskyrė tamsius debesis, ir per juos išsiliejo skaistūs saulės spinduliai. Mes buvome nustebę ir sužavėti Dievo pažadų galybe. Pilni džiaugsmo ir palaimos atlikome krikštynas ir sėdome vaišintis prie šventinio stalo.
“Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka mane” (Jono10, 27).
Antroji bendravimo su Dievu savybė
MOKĖJIMAS PRISIPILDYTI ŠVENTĄJA DIEVO DVASIA
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“ (Efeziečiams 5,18–19).
Žmonija gyvena nuolatinėje įtampoje, kuri vargina. Dėl to nemažai žmonių ima naudoti antidepresantus. Dažniausiai jais tampa alkoholis, rūkalai, narkotikai, meilužiai, naujos žmonos, nauji vyrai... Bet tikrą ramybę gali duoti tik Dievas. Kai žmogus, padaręs nuoširdžią atgailą, pasikviečia Jėzų tapti jo gyvenimo Viešpačiu, Jėzus savo Dvasia įeina į žmogaus širdį, ir žmogus pasijaučia tarsi vyno išgėręs. Visiems mums teko matyti vyno išgėrusį žmogų. Jis pasidaro atlaidus, draugiškas, pamiršta vargus, ima dainuoti... Vynas suteikia vidinį džiaugsmą. Labai panašiai jaučiasi ir Šventosios Dvasios pripildytas žmogus. Kai apaštalai Sekminių dieną buvo pripildyti Šventosios Dvasios, aplinkiniai žmonės, pamanė, kad šie yra prisigėrę vyno:
„Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuvokdami, klausinėjo:” Ką tai reiškia?” O kiti šaipydamiesi kalbėjo: “Jie prisigėrė jauno vyno”. Tada stojo Petras su vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo į juos: “Jūs, vyrai judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie Jums žinoma, - įsidėmėkite mano žodžius. Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę, - juk dabar vos trečia dienos valanda, - bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį” (Apaštalų darbų 2,12-16).
Dievo meilė žmoguje pasireiškia lygiai taip pat, kaip vynas. Kai aš gimiau iš Dvasios ir pasikrikštijau, jaučiau kažkokį, lig tol nepatirtą vidinį džiaugsmą. Iš pradžių aš tiesiog mėgavausi šia palaima, per daug nesvarstydamas, kas vyksta. Pirmą kartą šią naują savybę apmąsčiau ir suvokiau protu vieną vėlyvo rudens dieną. Buvo lapkričio pradžia, tik keli mėnesiai po mano gimimo iš Dvasios. Diena pasitaikė nemaloni, nes purškė dulksna, oras buvo vėsus, aplink stovėjo belapiai medžiai, žemė buvo nuklota purvinais, senais medžių lapais. Apniukusiame danguje kvarksėjo varnos. Tai buvo diena, apie kurią sakoma, kad per tokią šeimininkas ir šuns neišleistų į lauką. Pajutau didelį kontrastą tarp to, kas mane supo, ir to, kas buvo mano širdyje. Nors oras buvo bjaurus, mano širdis buvo pilna džiaugsmo, palaimos ir meilės, aš galėjau meiliai apkabinti kiekvieną žmogų. Tada pirmą kartą protu suvokiau, kad, esant Dvasioje, aplinka nedaro tau jokios įtakos. Tik tuomet supratau Šventojo Rašto tiesą apie šią naują būseną:
“Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame” (1 Jono 4, 16).
TURIME IŠMOKTI PRISIPILDYTI DIEVO DVASIA
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“ (Efeziečiams 5,18–19).
Štai paprastas kasdienis pavyzdys. Po darbo išėjau skelbti Dievo garbės Evangeliją. Šiam nelengvam darbui teturėjau vieną valandą, nes tiek laiko liko iki mūsų kasdienio tikinčiųjų susitikimo. Buvo nuostabus saulėtas rugsėjo vakaras. Dar skaisčiai švietė saulė, mėlynavo giedras dangus, buvau palaimintas rudens gaiva ir žaliais sodais, kurie buvo pasidabinę rausvaskruosčiais obuoliais. Maldoje dėkojau Viešpačiui už šį grožį ir kartu kalbėjau: „Viešpatie Dieve, dangaus ir žemės Kūrėjau, kaip nuostabiai Tu visa sukūrei! Garbinu Tave ir labai myliu už tavo galybę, šventumą ir meilę! Aš gėriuosi Tavo nuostabia kūrinija, kurią dabar mato mano akys. Bet tu matai, o Dieve, kad aš nemyliu žmonių, kurie vaikšto gatvėje, nes jie nenori klausyti Tavo Evangelijos. Jie purkštauja, piktinasi, kai aš jų paklausiu, ar jie norėtų sužinoti, kaip pažinti Tavo meilę. Viešpatie Dieve, Tu matai, kad mano širdyje nėra meilės šiems žmonėms, todėl, prašau, duok man meilės, juk, priešingai nei aš, Tu juos myli. Dangiškasis Tėve, duok man savo Dvasios, kad su meile galėčiau prieiti prie žmonių ir jausčiau aš bei kiti, kaip Tavo meilės vaisiai liejasi per mano širdį“. Aš nuoširdžiai kreipiausi į Kūrėją, nes iš tiesų meilės žmonėms mano širdyje nebuvo. Tuomet Viešpats paskatino pradėti skelbti Evangeliją ir priminė, kad tik duodamas meilę gali ją gauti. Priėjau prie pirmo žmogaus ir paklausiau, ar jis norėtų išgirsti, kaip galima pažinti Dievo meilę. Šis atsisakė. Vėliau priėjau prie antro, trečio, ketvirto ir pajutau, kad Dievo meilė išsiliejo mano širdyje. Įgijau būseną, kurioje galėjau mylėti ne tik Dievą, Jo kūriniją, bet ir piktus žmones. Tūkstančius kartų taip prisipildydamas Šventosios Dvasios gavau savybę gerai skirti kūnišką meilę ir Dievo meilę, kai jautiesi tarsi vyno išgėręs. Vėliau sutikau pagyvenusią moterį, kuri norėjo sužinoti, kaip pažinti Dievo meilę. Aš jai padėjau pasikviesti Viešpatį Jėzų į savo širdį ir paaiškinau, kaip, remiantis Šventuoju Raštu, galima išsivaduoti iš velnio įtakos. Tas vakaras buvo nuostabus. Tikra kasdienė pasaka yra pereiti iš įprastos gyvensenos į palaimintą gyvenimą Kristaus Dvasioje. Kad pažintume Dievo meilę, reikia laiko. Kiek žmonių davei savyje esančią, iš Dievo avansu gautą meilę, tiek meilės gausi ir iš Dievo.
Šiuose knygos puslapiuose pateikiu daug liudijimų pavyzdžių iš asmeninio bendravimo su Dievu, norėdamas įrodyti, kad girdžiu Jo balsą. Jau beveik šešiolika metų, kaip esu Viešpaties Jėzaus mokinys. Per visą mokinystės laiką stengiuosi kiekvieną dieną skelbti Viešpaties garbės Evangeliją. Dievas mato, kad tai darau nuoširdžiai ir tikiu, kad Jam tai patinka.
Viešpats pažadėjo prašantiems duoti Savo Dvasios. Tai užrašyta Biblijoje:
„Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Luko 11,10–13).
Tai Dievo pažadas apie Šventąją Dvasią, kurios prisipildyti būtina kasdien, ir geriausias to būdas yra Evangelijos skelbimas.
Labai dažnai skelbimo pradžioje esu bailus. Skelbdamas gatvėje prieinu prie žmogaus ir užduodu jam klausimą: „Ar norite sužinoti, kodėl Viešpats Jėzus numirė už mūsų nuodėmes?“ Pradžioje tai darau nedrąsiai, todėl klausiu negarsiai, kad aplinkiniai neatkreiptų dėmesio. Bet kai būnu pripildytas Dievo Dvasia, įvyksta stebuklas – priėjęs prie žmogaus jau nebesibaiminu, kalbu garsiau, kad ir aplinkiniai girdėtų žodžius, kuriuos Viešpats kalba, panaudodamas mano burną. Tai yra kasdienis lavinimasis pereiti iš kūno į Dvasia. O Dvasioje, meilėje, nebelieka baimės (1 Jono 4,1
. “Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?” (2Kor 13,5).
Labai nesunku pasitikrinti, ar statai savo amžinąjį būstą ant smėlio ar ant uolos. Tai lengvai gali padaryti jau iš dviejų pirmųjų bendravimo su Dievu savybių.
Pirmoji bendravimo su Dievu savybė yra minčių kalba su Dievu ir su velniu, mokėjimas juos atskirti. Ar yra tai tavo gyvenime, ar nėra – iš to gali nustatyti, ar esi Jo malonėje ar atmestas.
Antroji bendravimo su Dievu savybė yra prisipildimas Šventąja Dvasia. Yra tai tavo gyvenime, ar nėra. Nesiekti skelbti Dievo garbės Evangelijos kasdien ir tikėtis asmeninio bendravimo su Dievu yra saviapgaulė:
„Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jokūbo 1,22).
Trečioji bendravimo su Dievu savybė
STENGIMASIS NELIŪDINTI MOKYTOJO,
DIEVO ŠVENTOSIOS DVASIOS
Mokytojas Dievas Šventoji Dvasia pažadėjo būti su mumis visuomet, kol mes vykdysime Jo valią, siekdami išsivaduoti iš nuodėmės kūno, kad vietoje jo įgytume Jo meilę. Bendravime su Dievu labai svarbu išmokti negesinti Dievo Dvasios, t.y. neliūdinti Dievo savo elgsena.
„Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums“ (Efeziečiams 4,30-32).
Mūsų nuodėmingos prigimties savybės: kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis, išnyks iš mūsų, išmokus neliūdinti ir negesinti Dievo Šventosios Dvasios.
„Visada džiaukitės, be paliovos melskitės. Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios“ (1 Tesalonikiečiams 5,16–19).
Žinodami šį mokslą, elgsimės pagarbiai nematomo, bet gyvo, visur esančio Dievo akivaizdoje.
Kartą prieš evangelizaciją su draugu dalijome kvietimus. Aš tiesiog mėgavausi Šventosios Dvasios pilnatve. Sutikau vieną pažįstamą, kuris, nors praėjo keleri metai po mudviejų konflikto dėl religinių įsitikinimų, vis dar negalėjo pažiūrėti į mano pusę. Būdamas kupinas Šventosios Dvasios, džiaugsmo, priėjau prie jo ir pasisveikinau. Man norėjosi jį tiesiog apkabinti, prisiglausti, padaryti ką nors gero, bet laikiausi santūriai, džiaugsmingai pasakiau, kad juos labai myliu. Toliau evangelizuodamas pamačiau radijo prekių parduotuvę. Prisiminiau, kad seniai planavau nusipirkti diktafoną, kad galėčiau įrašinėti Biblijos pamokas. Su draugu užsukome į parduotuvę. Pardavėjo paklausiau, kuris diktafonas geresnis. Iš pardavėjo elgsenos matėsi, kad mes jam nesame svarbūs pirkėjai. Tai dėl to, kad norėjome menkniekio, o parduotuvėje sukosi kiti pirkėjai, besidomintys brangia aparatūra. Pardavėjas, tarstelėjęs mums kelis paaiškinimus, nuėjo prie svarbių pirkėjų. Kantriai laukiau, kol jis sugrįš prie mūsų. Mintyse ėmiau jį peikti. Pagaliau pardavėjas priėjo. Pasiaiškinęs nupirkau prekę. Išėjęs iš parduotuvės pastebėjau, kad nebėra širdyje džiaugsmo, palaimos, nėra nuostabaus ir visą mano esybę užvaldžiusio artumo su Dievu. Man tai buvo didelė netektis. Supratau, kad savo vidiniu murmėjimu užgesinau Šventąją Dvasią. Kiek nedaug tereikėjo, kad prarasčiau Dievo malonę! Mane apėmė nerimas, nes greitai turėjo prasidėti evangelizacija, o aš mąsčiau, kaip toks pasirodysiu prieš susirinkusius žmones. Pradėjau šauktis Viešpaties, atgailaudamas, kad nusidėjau. Užteko kūniško mąstymo, užteko tik truputėlį išreikšti nepasitenkinimą dėl pardavėjo elgsenos, ir draugystė su Dievu buvo prarasta. Apie tai parašyta Šventajame Rašte:
„Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė“(Rom 8, 6–8 ).
Per daugelį gyvenimo atvejų, kai prarasdavau Dievo artumą – užgesindavau, nuliūdindavau Dievą Šventąją Dvasią – išmokau tuojau atgailauti arba, kitais žodžiais, pasinaudodamas Visatos Kūrėjo begaline meile, šauktis pagalbos, kad Dvasia galėčiau numarinti kūniškus darbus.
Gal mažiau nei po minutės maldos ir atgailos Viešpats sugrąžino savo artumą, ir aš vėl buvau pripildytas geidžiamais ir palaimingais Dvasios vaisiais.
Norint nuliūdinti, užgesinti Šventąją Dvasią, užtenka praleisti bent vieną kūnišką, velnišką mintį. Prisiminkime, kaip dažnai pergyvename dėl pragyvenimo dalykų. Vos pradedi rūpintis rytojumi, susirūpini, ką valgysi, ką gersi, ir draugystės su Dievu jau nebėra. Daugybė tikinčiųjų dažnai pasako piktus žodžius, ypač šeimoje. Visuomenėje, darbe, bažnyčioje mes stengiamės būti su kaukėmis, vaidiname draugiškus ir gerus. Bet jei mes nebranginame Dievo artumo ir per tai pasireiškiančio dvasinio gyvenimo vaisių, tai šeimoje vyraus ne Dievo, bet velnio dvasia. Šį faktą įrodo slogi, įtempta atmosfera ir kūniškumo vaisiai: pykčiai, barniai, vaidai, savigaila ir kt. Štai kodėl Šventajame Rašte parašyta:
„ Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios “ (Efeziečiams 4,22-32).
Norint būti Viešpatyje, privalu lavintis negesinti ir neliūdinti Dievo:
„Visada džiaukitės, be paliovos melskitės. Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios“ (1 Tesalonikiečiams 5,16–19).
Išmokti negesinti ir neliūdinti Dievo Dvasios – tai trečioji bendravimo su Dievu savybė, siekiant pažinti Jį, kaip Asmenį.
Ketvirtoji bendravimo su Dievu savybė
KŪNO DARBŲ MARINIMAS DVASIA
„Jei gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūno darbus gyvensite“ (Rom 8,13).
Numarinti kūniškumą ir gyventi Kristaus Dvasia – tai nuostabiausias dalykas. Žmogaus tikrąjį, nematomą dvasinį kūną sudaro mintys ir jausmai. Be žmogaus dar yra Dievas ir velnias, kurių esybę sudaro mintys ir jausmai, bet, skirtingai nuo žmogaus, jie neturi fizinio kūno. Žmogus yra Dievo kūrinys, todėl jis tegali būti indas Dievo mintims ir jausmams arba velnio mintims ir jausmams. Bet kuriuo momentu žmogus gali skirti, ką jis galvoja ir ką jaučia. Šie du keliai nėra paslaptingi ar sunkiai suvokiami, nes tai – mūsų mintys ir jausmai. Kiekvienas žmogus visiškai aiškiai ir tiksliai gali pasakyti, apie ką jis galvoja ir ką jaučia. Jei žmogus mąsto apie teigiamus dalykus, jo veido išraiška yra teigiama. O jei mąsto neigiamai, tuomet ir tai atsispindi jo veide. Kai Kainas sumąstė užmušti savo brolį Abelį, jo veido išraiška apie tai bylojo. Viešpats jam nurodė:
„Viešpats tarė Kainui: ‘Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?“ (Pradžios 4,6).
Mintys ir jausmai sudaro dvasinį žmogaus kūną. Turime skirti du minčių ir jausmų šaltinius. Apaštalas Paulius skatina gyventi Kristaus mintimis ir jausmais:
„Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui, jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte. Bet jei jūs Dvasios vedami, nesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“(Gal 5,16–25).
Kaip neįmanoma sumaišyti lelijos ir usnies, taip neįmanoma neskirti Dievo Dvasios ir kūno vaisių. Kad išmoktume gyventi Dvasia – naująja prigimtimi, kurią įgijome po gimimo iš Dvasios, – turime suprasti Dievo mokslą Dvasia marinti kūno darbus. Šio mokslo pagrindas yra gebėjimas konfliktinėje situacijoje nusižeminti, nes Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę.
Štai paprastas gyvenimiškas pavyzdys. Išėjau skelbti Dievo garbės Evangelijos į gatvę. Kalbinu vieną žmogų, kalbinu kitą, niekas nereaguoja. Matau žmogelį, iš kurio galėtum pasijuokti, nes tai tipiškas prasigėrusio inteligento paveikslas. Apsirengęs nuo skalbimo sudilusiu kostiumu, išklypusiais batais ir, svarbiausia, pasirišęs nuzulintą, jau nežinia kokios spalvos kaklaraištį. Išdžiūvusiu, labai rimtu ir svarbaus žmogaus veidu jis dairėsi, stovėdamas prie aludės. Paklausiau, ar jis nenorėtų sužinoti, kodėl Viešpats Jėzus mirė už mus ant kryžiaus. Jis su aiškia panieka, išdidžiai paklausė, ar aš esu vienas iš tų „kvailelių“ jehovistų, lakstančių su savo brošiūromis. Man labai norėjosi jam įgelti žodžiais: „Ką tu išmanai, girtuoklėli, apie dvasinius dalykus? Tu bent kaklaraištį pasikeistum. Vaidini svarbų inteligentą, o mintis toliau alaus bokalo nesiekia.“ Bet tai būtų mano išdidumas, juk Dievas to nemokina, Jis mokina kitaip: gavai į skruostą – atsuk kitą, nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu. Tai įvykdyti galima tik Dvasia marinant kūno darbus – pasižeminant, kad per tave išsilietų Dievo Dvasios vaisiai. Jutau, kad tarp mūsų stovi priešiškumo demonas. Viešpats davė mums metodą tapti nugalėtoju:
„Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4,6–7).
Jei nenusižeminsiu, būsiu velnio prarytas, nes Dievas man pasipriešins ir Jo Dvasia manyje nuliūs. Aš tai matysiu iš kūno vaisių: pykčio, priešiškumo, susierzinimo ir kt. Jei nusižeminsiu, patirsiu Dievo malonę ir Jo Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę ir kt. Nusižeminau ir atsakiau žmogui, kad aš neskelbiu religinių skirtumų, bet išlaisvinimo iš priespaudų metodą. Ir pateikiau jam savo liudijimą. Priešiškumo stulpas, stovėjęs tarp manęs ir šio žmogaus, išnyko. Supratau, kad demonas pabėgo. Nusižeminimo mokslas ir yra kūno darbų marinimo Dvasia metodas. Šis metodas labai svarbus tikinčiojo gyvenime ir labai reikalingas ne tik skelbiant Evangeliją, bet ir visose kitose gyvenimo situacijose.
Kasdienis Evangelijos skelbimas – tai nuostabus metodas įgyti nuolankumą. Štai kodėl ketvirtoji bendravimo su Dievu savybė, Dvasia marinti kūno darbus, negali apsieiti be galingo Dievo veikimo. Tik Dievas gali nuvyti velnią ir panaikinti konfliktą. Todėl šią svarbią bendravimo savybę turime įvaldyti tobulai.
„Jei gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūno darbus gyvensite“ (Romiečiams 8,13).
Penktoji bendravimo su Dievu savybė
BAIMĖ ĮŽEISTI DIEVO ŠVENTĄJĄ DVASIĄ
„Bet jei žmogus nusikalstų sąmoningai ir taip paniekintų Viešpatį, nežiūrint ar jis bus vietinis, ar ateivis, jis bus išnaikintas iš savo tautos, nes paniekino Viešpaties Žodį ir Jo įsakymą. Todėl ta siela bus sunaikinta. Jis atsakys už savo nusikaltimą“ (Skaičių 15,30–31).
Senajame Testamente yra duoti sąmoningos nuodėmės pavyzdžiai:
„Izraelitams būnant dykumoje, jie rado žmogų, renkantį malkas sabato dieną. Jie atvedė jį pas Mozę ir Aaroną, ir uždarė jį, nes nežinojo, ką su juo daryti. Viešpats tarė Mozei: 'Tas žmogus turi mirti, visi žmonės tegul užmuša jį akmenimis už stovyklos ribų'. Išvedę už stovyklos, užmušė jį akmenimis, kaip Viešpats buvo įsakęs. Viešpats kalbėjo Mozei: 'Įsakyk izraelitams pasidaryti savo apdarų kraštuose kutus su mėlynomis juostelėmis. Pažvelgę į juosteles, atsiminkite Viešpaties įsakymus ir nesekite savo širdimis ir akimis, kurios veda į paleistuvystę. Atsiminkite mano įsakymus, juos vykdykite ir būkite šventi. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės“ (Skaičių 15,32–41).
Izraelitai žinojo Dievo įsakymą, kad per šabą jie negali dirbti, nes tai poilsio diena. Bet žmogus paniekino Viešpaties įsakymą ir buvo užmuštas.
Yra dvi nuodėmių rūšys: nesąmoningos, kurių mes visi padarome daug, ir sąmoninga, už kurią atleidimo nėra. Dovydas nusiuntė į mirtį savo karininką Uriją ir pasiėmė jo žmoną. Tai buvo nuodėmė, bet pakaltintas pranašo Natano atgailavo, ir jam buvo atleista. Tad jo nuodėmė nebuvo sąmoninga. Tikintįjį gali sugundyti paleistuvė ar paleistuvis, ir jis gali nusidėti, bet nuoširdžiai atgailavęs bus išteisintas.
Bet tikintysis gali įsigyti meilužę ir, nors kaltinamas Dievo per sąžinę, gali neatsisakyti savo nuodėmės. Toks atvejis nurodytas Korinto bažnyčioje. Gimęs iš Dvasios žmogus neatgailavo, ir Paulius nurodė atiduoti jį šėtonui, kad būtų sunaikintas kūnas, o dvasia būtų išgelbėta Teismo dienai (1Korintiečiams 5,1–11). Nenorėčiau būti to žmogaus vietoje, juk teisme spręsis klausimas, kas bus avys, o kas – ožiai (Mato 25,31-46; Luko 12,41-4
.„O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka, ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri prarys priešininkus. Kas pamina Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trim liudytojams paliudijus. Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią! Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis savo tautą. Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!” (Hebrajams 10,26-31).
Mirtinos nuodėmės pavyzdys gali būti Ananijas ir Sapfira, kurie sąmoningai nuslėpė pinigus, norėdami apgauti brolius ir suvaidinti dosnius bei draugiškus. Apaštalas Petras, Dievo Dvasios vedamas, nurodė Ananijui ir Jo žmonai, kad jie pamelavo Šventajai Dvasiai:
„Petras paklausė: Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? Argi nebuvo tavo, tai, ką turėjai ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“ (Apaštalų darbų 5,3–4).
Ananijas ir Sapfira žinojo savo nuodėmę, o kai Petras ją nurodė, neatgailavo. Viešpats mums davė sąžinę, kurios joks žmogus negali apgauti. Per ją puikiai girdime Dievą. Šventąją Dvasią, Ją galime nuliūdinti, užgesinti. Tai nesąmoningos nuodėmės. Bet Mokytojo – Dievo Šventosios Dvasios įžeisti negalima. Tai parašyta daugelyje Rašto vietų:
„Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus sūnų, jam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje“ (Mato 12,32).
„Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, – jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo, kol yra sakoma: ‘Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą“ (Hebrajams 3,12–15).
„Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią“ (Hebrajams 10,29–31).
TIKINČIŲJŲ PRAKTIKA
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ (Hebrajams 6, 4–
. Paniekinusiems Viešpatį progos atgailai nebėra, nors jie ir gavę Šventosios Dvasios. Mes visi gerai žinome Viešpaties įsakymą, kad turime deramai tarnauti Dievui. Priėmę dangų kaip dovaną turime rinktis kasdien ir kasdien skelbti išgelbėjimą kitiems. Tai parašyta labai konkrečiai ir aiškiai:
„Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo raštus, ar taip esą iš tikrųjų“ (Apaštalų darbų 17,11). „Jis aiškinosi sinagogose su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten buvo“ (Apaštalų darbų 17,17). „Kai kurie užkietėjo ir netikėjo, piktžodžiaudami tam Keliui daugumos akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir kasdien juos mokė Tirano mokykloje“ (Apaštalų darbų 19,9). „Žiūrėkite broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar sakoma ‘šiandien‘, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Hebrajams 3,12–13). „Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi“ (Apaštalų darbų 5,42). „Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą“ (Psalmių 96,2).
Kasdien skelbti Evangeliją nėra lengva dėl senosios prigimties. Mes dažnai gėdijamės tai daryti, bet, žinodami tiesą, prašome Dievo stiprybės ir vykdome. Tačiau negalime pasipriešinti Dievui.
Vienas jaunas vyras keliolikos tikinčiųjų akivaizdoje garsiai pareiškė, kad neskelbs Evangelijos kasdien, nors jį už tai pašalintų iš bažnyčios. Galbūt tikintysis nesugeba skelbti, yra silpnas krikščionis, bet jis negali priešintis Dievui ir paniekinti Jo valią, užrašytą Šventajame Rašte. Po kurio laiko šis jaunas vyras užsigeidė lytinių santykių su savo mažametėmis dukrelėmis. Tai pastebėjusi žmona perdavė jį teismui. Šeima iširo. Įvyko tai, kas parašyta:
„Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu <...> Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo <...> Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus <...> Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai...“ (Romiečiams 1,18–27).
Kas nėra su Dievu, tas yra prieš Jį. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad pas paniekinusį Viešpatį sugrįžta septyni velniai.
Karalius Saulius paniekino Viešpatį, ir Dievo Dvasia nuo jo pasitraukė. Dievo siųsta piktoji Dvasia kankino Saulių:
„Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį“ (1 Samuelio 16,14).
Po kelių metų sutikau šį jauną vyrą. Labai gailėjau jo, nes tris metus mes kasdien tarnavome Viešpačiui, mačiau jo užsidegimą Kristui. Bet dabar prieš save mačiau visai kitą žmogų. Apie Dievą jis kalbėjo tik iš mandagumo. Tai buvo religingas žmogus, norintis tarnauti Dievui taip, kaip jam patogiau. Jo kalba siejosi su pasaulietiniais dalykais. Mačiau, kad įvyko tai, kas parašyta:
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ (Hebrajams 6,4–
.Maldoje turime prašyti Dievo, kad Jis padėtų suprasti dviejų rūšių nuodėmes: sąmoningas ir nesąmoningas. Turime bijoti paniekinti Viešpatį ir Jo valią dėl kasdienio Evangelijos skelbimo.
KUO PAVOJINGA SĄMONINGA NUODĖMĖ?
“Kurie karta jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tu nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta” (Hebrajams 6, 4-
. Padarę nesąmoningą nuodėmę, iš Dvasios pereiname į nuodėmės kūną, bet po atgailos vėl turime galimybę gyventi naujoje prigimtyje – Kristaus Dvasioje. Be atgailos nėra atleidimo, o tai reiškia ir galimybės pereiti iš nuodėmės kūno į naująją prigimtį Kristaus Dvasioje. Todėl sąmoninga nuodėmė įvardijama kaip pakartotinas Viešpaties Jėzaus Kristaus nukryžiavimas.
„....nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai“ .
Daugelis iš filipų bažnyčios gyveno ne naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, bet senoje, velniškoje prigimtyje ir apaštalas Paulius dėl to net verkė:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Turime suprasti, kad Dievas iš savo didelės meilės žmogui, per savo Sūnaus Kristaus Jėzaus kančią ir mirtį parūpino naują, šventą prigimtį, kurioje mums privalu gyventi. Viešpats mus įspėjo, kad jei kūniškai gyvensime mirsime. Jei dvasia marinsime kūno darbus gyvensime (Rom 8,12-13). Panašiai kaip filipiečiai nuo gyvenimo naujoje prigimtyje nusisuko ir galatiečiai ir apaštalas Paulius juos barė:
„Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę“ (Gal 5,4).
SĄMONINGOS NUODĖMĖS LIUDIJIMAS
“Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą” (Hebrajams 10, 39).
Pateiksiu dar vieną, labai stiprų ir stebuklingą, pavyzdį iš savo krikščioniškos praktikos. Viena sesuo sudarė pakartotiną santuoką po įtikėjimo. Ji buvo tikras ir labai karštas Dievo vaikas. Vieną dieną, maždaug po septynių metų, Viešpats pasakė man, kad nueičiau pas ją ir pasakyčiau, kad jai privalu suktis nuo svetimavimo nuodėmės. Aš tai padariau labai atsargiai, nes antroje jos santuokoje gimė ir augo dukrą. Kai aš pasakiau, kad Viešpats skatina ją palikti nuodėmę, ji nenustebo. Priešingai, ji patvirtino, kad ir jai pačiai Dievo Dvasia tai nurodė. Tuomet aš ją paskatinau vykdyti Dievo valią ir tai daryti ramybėje, neskubant, nes svarbiausia yra širdyje nutarti suktis nuo nuodėmės ir tai pradėti daryti. Dievas juk mato mūsų širdies nusistatą. Gal porą savaičių ji prašė brolių ir seserų maldos, kad gautų jėgos palikti nuodėmę. Bet paskui staiga apsigalvojo ir paliko bažnyčią, nutarusi gyventi su neteisėtu vyru, kurį labai mylėjo. Viešpats siuntė jai įspėjimą, ir ji susirgo gimdos vėžiu. Išsipildė Dievo žodis, kad mylimam Dievo vaikui, kuris nepaklūsta, duodamos ligos, kad jis susiprotėtų, atgailautų ir nebūtų pasmerktas su pasauliu. Apie tai parašyta Viešpaties Šventojo vardo atminimo vakarienėje:
“Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu”(1 Kor 11,28-32).
Šios sesers šeimoje prasidėjo labai negeri dalykai. Ji kelis kartus tikrinosi, ar tikrai serga vėžiu. Visi tyrimai parodė, kad tai tiesa. Sesuo puolė į neviltį, nes ne juokas, kai mirtis pažvelgia į akis. Kentėjo ji, kentėjo ir jos namiškiai. Vėl buvau Dievo pakviestas nuvykti pas ją ir paskatinti atgailai bei suktis nuo nuodėmės. Gavau užtikrinimą, kad, jei sesuo atgailaus, tai, patepus aliejumi ir pasimeldus, ji pasveiks per vieną sekundę. Mes pakalbėjome, sesuo atgailavo ir, patepus aliejumi, ji pasveiko. Tai patvirtino ir pakartoti medicininiai tyrimai. Sesuo grįžo į bažnyčią, bet, deja, neilgam. Gal po mėnesio ji vėl paliko Dievą ir mūsų bažnyčią. Po poros metų ją sutikęs nustebau – ji buvo ne pilno proto. Pradžioje pamaniau, kad ji keistai elgiasi dėl jautrumo, todėl nekreipiau per daug į tai dėmesio. Dar kartą paskatinau ją atgailai, juk baisu per amžius būti pragare. Ji atėjo, atgailavo ir apsisprendė vėl suktis nuo nuodėmės. Bet taip neįvyko, nes po poros savaičių įsitikinome, kad ji iš tiesų pamišusi. Jos psichinis susirgimas labai paūmėjo, dėl to net jos giminaičiai išvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Tokiu būdu Viešpats nebeleido jai sugrįžti su atgaila į savo vaikų gretas. Tik tuomet aiškiai supratau, kodėl sąmoninga nuodėmė – nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, – neatleidžiama. Tai mirtina nuodėmė, ir mums pasakyta, kad dėl jos nebeverta melstis:
“Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma” (1 Jono 5,16).
Mes gerai turime skirti dvi nuodėmių rūšis. Yra nesąmoningos nuodėmės, kurių per dieną padarome daugybę, ir yra mirtina, sąmoninga, nuodėmė – nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, kuri neatleidžiama nei šiame amžiuje, nei per amžius. Padarius sąmoningą nuodėmę, nebelieka aukos už nuodėmę. Tai reiškia, kad atgaila nebeturi vertės. Taip sako Viešpaties žodis:
“Kurie karta jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tu nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta” (Hebrajams 6, 4-
. Sąmoninga nuodėmė pavojinga, kad neatgailaujančia širdimį, tu tesi tarnavimą Kristui be Kristaus. Tai tarnystė ne naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, bet senoje velniškoje prigimtyje. Tai pakartotinas Viešpaties Kristaus nukryžiavimas ir Viešpats tokius įvardina kaip šunis grįžtančius prie savo vėmalo ir išmaudytas kiaules, kurios sugrįžta į savo purvą – seną, velniška prigimtį:
„Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto Šventojo įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: ‘Šuo sugrįžta prie savo vėmalo‘, ir: ‘Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne’“ (2 Pt 2,20–22).
Šeštoji bendravimo su Dievu savybė
ANGELŲ PAGALBA IR DEMONŲ KALĖJIMAS
„O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2,9).
Karališkoji kunigystė skiriasi nuo pasaulietinės kunigystės. Pasaulietinė kunigystė pasižymi išoriniu pamaldumu ir jai nebūdingas disponavimas Dievo jėga. Karališkoji, tikroji, kunigystė, pasireiškia galinga Dievo jėga, kuri naudojama Dievo šlovei ir kuri pasireiškia dviem svarbiais išoriniais veiksniais:
Pirmasis – po gimimo iš Dvasios ir krikšto tikinčiojo dispozicijoje yra Dievo angelų armijos, kurių pagalba jis turi teisę naudotis;
Antrasis – tikintysis, atstovaudamas Dievą, tu
