„Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“ (Judo 6).
Antroji svarbi priemonė, leidžianti išsivaduoti iš baimės ir kitų bjaurasčių, yra tiesos apie mūsų priešininkus, piktąsias dvasias, pažinimas. Mes gyvename piktųjų dvasių planetoje. Tačiau visa valdžia priklauso ne velniui ir jo tarnams, bet Viešpačiui Jėzui Kristui. Jis pats apie tai sako:
„Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28,1
. Vienos iš piktųjų dvasių – tos, kurios nepaklūsta Dievui, – yra uždarytos kalėjime, kuris Šventajame Rašte vadinamas bedugne.
„Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“ (Judo 6).
Velnių kalėjime yra tvarka, nes jis turi karalių:
„Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abaddon, o graikiškai Apollion“ (Apreiškimų 9,11).
Piktosios dvasios, kurios nenori paklusti Dievui, yra uždarytos, o tos, kurios paklūsta Dievui, iki teismo dienos turi Žemėje laisvę, kaip ir žmonės, kurie nepriima Jėzaus kaip Viešpaties. Laisvos piktosios dvasios labai gerai žino apie BEDUGNĘ, VELNIŲ KALĖJIMĄ, ir jos labai nenori į jį pakliūti. Tai aiškiai matyti Viešpaties susitikimo su demonais epizode, kai šie ėmė maldauti, kad nebūtų nusiųsti į bedugnę:
„Kai tik Jėzus išlipo į krantą, jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse. Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš jį ir ėmė garsiai šaukti: 'Ko nori iš manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Maldauju, nekankink manęs’. Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo, ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį varydavo į dykumą. Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat į jį buvo įėję daug demonų. Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę. Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido“ (Luko 8,27–32).
Taigi matome, kad yra dviejų rūšių demonai. Mūsų karališkajai kunigystei įgyvendinti yra sukurtas demonų kalėjimas, į kurį angelų pagalba galime siųsti piktąsias dvasias.
LIUDIJIMAS
Apie demonų kalėjimą buvau Dievo pamokytas, kai viena dvasia man nepakluso ir iš manęs pasišaipė. Sutikau jaunuolį Robertą, kuris buvo papuolęs į piktųjų dvasių pinkles. Robertas papasakojo, kad į jo namus dažnai ateidavo du ateiviai, kurie atsisėsdavo ant skaidrių savo kėdučių ir su juo kalbėdavo. Tai buvo dvi permatomos, pilkšvos, skaidrios asmenybės, žaižaruojančiomis akimis. Šios būtybės pasakydavo dalykų, kurie įvyks, ir jie įvykdavo. Jaunuolis papasakojo, jog už nepaklusnumą vienam jų nurodymui buvo nubaustas. Metafiziniai svečiai liovėsi lankytis, ir nuo to laiko jaunuolį apėmė įtampa ir depresija. Aš bandžiau jį pamokyti, kad išsigelbėti iš panašių bėdų galima tik per gimimą iš Kristaus Dvasios, bet jis niekaip negalėjo to suvokti. Vieną dieną Robertas paskambino man, skųsdamasis, kad jam labai negera, kad jį gniaužia neviltis. Tuomet pasakiau jam, kad dabar aš noriu pakalbėti su dvasia, kuri jį spaudžia. Telefonu kreipiausi į demoną: „Piktoji dvasia, kuri spaudi Robertą, aš įsakau tau Viešpaties Jėzaus vardu palikti šį jaunuolį“. Telefono ragelyje išgirdau garsų ‚metalinį‘ juoką. Demonas prakalbo per Robertą, bet kalbėjo ne Robertas. Prieš minutę ragelyje girdėjau jaunuolio, kupino nevilties ir sielos skausmo, balsą. O dabar aidėjo išdidus, iššaukiantis ir grėsmingas juokas. Dar kartą įsakiau dvasiai palikti jaunuolį, bet ji išdidžiai paklausė: „O kas tu toks esi, kad gali man įsakinėti?“ Atsakiau dvasiai, kad esu Aukščiausiojo Dievo kunigas, tarnas Viešpaties Jėzaus, kuriam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Tuomet dvasios tonas akimirksniu pasikeitė. Išdidus, grėsmingas tonas virto nuolankiu derybų tonu. Dvasia paklausė, kokia prasmė jai išeiti iš Roberto, jei ji įeis į kitą žmogų. Aš sutrikau, nes iš tiesų kokia prasmė, jei vienas žmogus bus išlaisvintas iš demono, o kitas apsėstas? Tada pasakiau demonui, kad mūsų pokalbis šį kartą baigtas ir kad noriu kalbėtis su Robertu. Telefono ragelyje išgirdau tą patį Roberto balsą, kurį girdėjau iki dialogo su demonu.
Nepasisekęs dialogas su demonu nedavė man ramybės, todėl maldoje kreipiausi į Viešpatį prašydamas paaiškinimo, kodėl neišvijau šios dvasios. Kaip nuostabu gauti atsakymus iš pačio Mokytojo – Dievo Šventosios Dvasios! Mokytojas parodė, kad piktoji dvasia pasinaudojo mano dvasiniu neišprusimu – nežinojimu, kad yra demonų kalėjimas. Dievas Šventoji Dvasia parodė vizijoje epizodą iš Šventojo Rašto, kai demonai maldavo Jėzų neįsakyti nueiti jiems į bedugnę, bet leisti sueiti į kiaules. Viešpats parodė ir kitas Rašto vietas, kuriose mokoma apie dvi demonų rūšis ir apie tai, kad nepaklusnias dvasias galima nusiųsti į demonų kalėjimą. Aš supratau, kodėl piktasis mane apgavo. Nuo tos dienos mano gyvenimas labai pagerėjo, nes nepaklusniuosius demonus angelų pagalba pradėjau siųsti į demonų kalėjimą. Piktosios dvasios turi bijoti Dievo vaikų, nes jie turi Aukščiausiojo Dievo įgaliojimus, Jo suteiktą valdžią bei priemones tai valdžiai įgyvendinti.
MINČIŲ MOKSLAS
„Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą“(Romiečiams 6,16).
Kartais nei iš šio, nei iš to ateina mintis apie vaikučius, kurie pasilieka namuose. Nerimauji, kaip jie vieni laikosi. Staiga pamatai vizijoje savo vaikutį, kuris pabudęs iš popietinio miego, dar apsnūdūdęs žengia laiptais žemyn, paslysta ir, riedėdamas nuo stačių laiptų, trenkia galvą į atsikišusią briauną – taip, kad net kraujas į visas puses ištykšta.
Demonai yra šio ir panašių reginių, gąsdinančių Dievo vaikus ir kitus žmones, specialistai. Anksčiau tik susiraukdavau, pasipurtydavau ir pasakydavau: „Atstok, Šėtone!“ Dabar jau galiu pasielgti išmintingiau – esant tokiems gąsdinimams šaukiuosi Dievo angelų ir siunčiu demonus į jų kalėjimą.
Vykdant karališkosios kunigystės įgaliojimus išties keičiasi tikinčiojo gyvenimas, nes demonai pradeda tave pažinti ir tavęs bijoti. Mintys ir jausmai tampa švarūs, o tai ir yra Dievo pažadėta ramybė. Demonai bijojo apaštalo Pauliaus, bet nebijojo apsimetėlių:
„Pauliaus rankomis Dievas darė ypatingų stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles bei prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios. Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgino turėjusiems piktųjų dvasių prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Mes jus saikdiname Jėzaus vardu, kurį skelbia Paulius. Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?“ Ir žmogus, turįs piktąją dvasią, užpuolė juos ir nugalėjo su tokia jėga, kad jie nuogi ir sužaloti išbėgo iš anų namų“ (Apaštalų darbų 19,11–16).
Jei tu, mielas broli, sese, bandysi siųsti piktąsias dvasias į bedugnę, bet pats nesirūpinsi juos nugalėti, kai jie vilios, gąsdins ar kitaip trukdys ateiti kasdien susitikti su Viešpaties Dvasia, kad gautum kasdienės dvasinės gyvybės, tai jos tau nepaklus. Nes parašyta, kad, kas ras savo gyvybę, tas gyvybę iš Dievo praras.
Kiekvieną dieną matysite, ar pralaimėjote, ar nugalėjote piktąjį dėl kasdienio Dievo garbės Evangelijos skelbimo. Jei laviniesi skelbti Dievo Evangeliją kasdien, tiksliai pagal Dievo Žodį, esi nugalėtojas. Jei atmetei šio Dievo įsakymo vykdymą, esi pralaimėtojas. Lygiai taip pat nustatysi, ar esi nugalėtojas, ar pralaimėtojas, dėl kasdienės dvasinės duonos. Kad būtume nugalėtojai, o ne bailiai, Dievas suteikė mums galimybę naudotis Jo angelų pagalba. Jis davė galią ir įgaliojimus siųsti nepaklusnius demonus į piktųjų dvasių kalėjimą. Visa tai mes matome Šventajame Rašte. Apaštalas Jonas, aprašydamas ateities dalykus, nurodo tokią Dievo angelų galią, kad net pats velnias bus Dievo angelo surakintas ir uždarytas į velnių kalėjimą:
„Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, – surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų daugiau suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų“ (Apreiškimų 20,1–3).
Tik išmintingas ir pasišventęs Dievo tarnystei žmogus gali suprasti, kaip naudinga ir privilegijuota būti Dievo vaiku, karališkuoju kunigu. Dievo kunigas naudojasi Dievo angelų pagalba ir demonų kalėjimu – bedugne:
„O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2,9).
Kaip matome, mūsų Viešpats – tebus pagarbintas Jo Šventasis vardas per amžius – duoda savo vaikams didelę užduotį – išsivaduoti iš velniško paveldo ir vietoje jo įgyti Dievo meilę ir jėgą.
Septintoji bendravimo su Dievu savybė
TOBULĖJIMAS
„Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To. kuris pašaukė mus į šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais” (2 Petro 1,2-4).
Velniškos prigimties sunaikinimas ir Dievo meilės bei jėgos įgijimas, pakeičiantis žmogų iš velnio vaiko į šlovingą, turintį antgamtines galias ir Dievo meilės savybes asmenį, liudija perėjimą iš prakeikimo į palaiminimą. Tai stebuklas, kurį gali alikti tik Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę, – mūsų dangiškasis Tėvas. Taigi turime įsisąmoninti, kad gimimu iš Dvasios ir krikštu tapome Dievo vaikais, Jo išrinkta gimine, karališkais kunigais.
Šiandien daugybė krikščioniškų konfesijų propaguoja savo ideologijas. Bet tai tėra dangiškųjų vertybių deklaravimas, nes nepateikiama Dievo jėga. Tai panašiai kas bandyti su nupiešta litų kupiūra įsigyti parduotuvėje prekių.
Viešpats Jėzus yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, neaprėpiamus žvaigždžių tolius. Jis kviečia žmogų patikėti Jo meile ir galybe, nes tik Jis gali taip nuostabiai ir stebuklingai ištobulinti žmogų. Tą pavyzdį Jis mums parodė, priėmęs žmogaus kūną.
Šioje knygoje mes peržvelgėme nuodėmingo žmogaus sielos anatomiją su jos baime, netikėjimu, nešvankumu, dvasine žmogžudyste ir paleistuvyste, polinkiu burtininkauti, garbinti stabus ir meluoti. Vykdydami Dievo darbus būsime nuo to apvalyti ir vietoje nuodėmės savybių įgysime Dievo meilę ir jėgą, kad mūsų kūnuose būtų pašlovintas Šventas Viešpaties vardas. Pažvelkime į apaštalo Petro nueitą mokinystės kelią.
1. Petro silpnumas ir netikėjimas.
2. Dvasinis Petro tobulumas.
1
PETRO SILPNUMAS IR NETIKĖJIMAS
„Kol paveldėtojas vaikas, jis niekuo nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas“ (Galatams 4,1).
Po gimimo iš Dvasios ir vandens krikšto prasideda sergančios sielos gydymas. Pradinis jo periodas vadinamas kūdikyste. Pirmieji Viešpaties mokiniai buvo dvasiškai silpni. Apaštalas Paulius supažindina, kad pradžioje visi Dievo vaikai turi dvasinį neturtą.
„Aš, broliai, negalėjau jums kalbėti kaip dvasiniams, bet kaip kūniniams, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, -argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmoniškai?“ (1 Korintiečiams 3,1-3).
Kūdikystėje ir ankstyvoje jaunuolystėje mokinys negali turėti didelio tikėjimo. Šią tiesą matome Petro pavyzdyje.
“Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią. Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla” Jėzus tuojau juos prakalbino: Drąsos. Tai Aš. Nebijokite. Petras atsiliepė: Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu. Jis atsakė: Ateik. Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane. Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: Mažatiki, ko suabejojai? Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus”(Mt 14,22-33).
Viešpats pavadino Petrą mažatikiu. Petras tuomet dar nepasižymėjo dvasiniu brandumu, o kai jis, nesuvokdamas Viešpaties kančios svarbos, pasisakė prieš kryžių, Viešpats jį pavadino šėtonu:
“Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: 'Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!' Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: 'Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių'. Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: 'Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mato 16, 21-26).
Nors Petras buvo mokinamas tiesiogiai Kristaus, jis sunkiai suvokė tikinčiojo gyvenimo tikslą – sielų išgelbėjimą, einant per kryžiaus kančios ugnį, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir vietoje jo įgytume Dievo meilę ir jėgą.
Po trijų metų Petras, nors ir ūgtelėjęs dvasiškai, vis dar nebuvo išlaisvintas iš nuodėmingos prigimties, nors manė galįs ištverti nemažus išbandymus.
„Tada Jėzus jiems kalbėjo: 'Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: 'Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys'. Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją'. Petras atsiliepė: 'Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!' Jėzus jam tarė: 'Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi. Bet Petras tvirtino: 'Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!' Taip kalbėjo ir visi mokiniai” (Mato 26,31-34).
Viešpats Jėzus, žinodamas, kad mokinių sielos nėra išgelbėtos iš baimės, netikėjimo, nešvankumo, žmogžudystės, nesunkiai nustatė, kad Jo suėmimo metu jie išlakstys. Petras buvo apie save geresnės nuomonės, todėl sakė, kad, jei jam tektų net mirti, jis vis tiek nepasitrauks nuo savo Mokytojo. Bet Viešpats geriau žino, kiek kuris Jo mokinys yra apvalytas ir kokius išbandymus jis gali iškęsti, todėl nurodė Petrui, kad jis Jo išsigins dar šią naktį, gaidžiui tris kartus nepragydus. Žinome, kad Petras neišlaikė savo pasiryžimo kentėti ir mirti kartu su Mokytoju, bet suklupo ugniniame išbandyme ir tris kartus išsižadėjo Kristaus:
„Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: ‘Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu‘. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: ‘Aš nežinau, ką tu sakai‘. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: ‘Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu‘. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: ‘Aš nepažįstu to žmogaus!‘ Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: ‘Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda‘. Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: ‘Aš nepažįstu to žmogaus!‘ Ir tuojau pragydo gaidys. Petras prisiminė Jėzaus žodžius: ‘Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi‘. Jis išėjo laukan ir graudžiai verkė“ (Mato 26,69–75).
Pirmieji Viešpaties mokiniai, išbuvę su Viešpačiu Jėzumi Kristumi tris metus, vis tiek netikėjo ir bijojo. Priežastis ta, kad jie nepakankamai buvo perėję ugnies krikštą, per kurį žmogus išsivaduoja iš velniško paveldo. Ugnies krikštas – tai kasdienis Dievo darbų vykdymas. Vienas iš tų darbų yra kasdienis Evangelijos skelbimas. Sekdami Kristaus apaštalų mokinystės procesą, matysime, kad pradžioje tikintieji turi pereiti kūdikystės periodą.
Gimę ir užaugę velnio valdomoje Žemėje, mes paveldime ne Dievo, bet velnio savybes ir tesame apgailėtini dvasios skurdžiai. Viešpats, kreipdamasis į to laiko religingus žmones, sakė: “Jūsų tėvas – velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus” (Jono 8,44). Kad gyvename piktųjų dvasių planetoje, liudija nuostabios Dievo kūrinijos fone siaučiantys karai, rasinė ir tautinė neapykanta, mafija, išnaudojimas, nedarbas, abortai, skyrybos ir t.t. Kaip mes, taip ir pirmieji Viešpaties mokiniai, dėl velniško paveldo buvo dvasiškai neturtingi žmonės. Tai patvirtina jų nesugebėjimas išvyti ligos dvasios, už ką Viešpats juos peikė:
”Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių, sakydamas: 'Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį. Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti'. Tada Jėzus atsakė: ‚O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane’. Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko. Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: ‘Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?’ Jėzus jiems atsakė: ‘Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ’Persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų” (Mato 17,14-20).
Viešpats skatina žmogų su Jo pagalba kilti iš velniško paveldo ir dvasinio skurdo į dievišką brandumą ir įsitikinti, kad Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra Gyvas ir Visagalis, nes tik Jis taip nuostabiai ir stebuklingai gali pakeisti žmogų.
“O jūs esate ‘išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Petro 2,9).
2
PETRO DVASINIS BRANDUMAS
„Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą. Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyklą. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: 'Pažiūrėk į mudu'. Jis pažvelgė į juos, tikėdamasis ką nors iš jų gauti. Bet Petras pasakė: 'Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!' Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo pėdos ir keliai bematant sustiprėjo. Jis pašokęs atsistojo, pradėjo vaikščioti ir kartu su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas šlovino Dievą”(Apd 3,1-
.Kaip matome iš šio pavyzdžio apaštalas Petras iš bailaus ir netikinčio žmogaus tapo brangiu Dievo indu, kaip parašyta:
„Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“ (Jn 7,3
.Kaip nuostabu, kad paėmęs Dievo darbų kryžių žmogus gali apsivalyti nuo velniško paveldo dalykų ir įgyti brandų Dievo kaip Asmens pažinimą. Žmogus iš tiesų gali tapti žibintu stovinčiu aukštai ant kalno ir šviečiančiu daugeliui:
“Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. <...> žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestų daugybė žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių apsėstus, ir visi jie būdavo pagydomi” (Apaštalų darbų 5,12-16).
Petras praėjo Viešpaties nurodytą mokinystės kelią ir buvo apvalytas nuo nuodėmės kūno savybių, tapo švariu ir Dievo Dvasiai pralaidžiu indu, kurį Viešpats naudojo savo garbei.
“Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam tarė: 'Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!' Šis bematant atsikėlė. Visi Lidos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį. Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis. Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje. Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų. Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė. Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: 'Tabita, kelkis!' Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį” (Apd 9, 33-42).
Viešpats Jėzus, priėmęs žmogaus kūną, parodė, kokio dvasios grožio ir stebuklingos jėgos turi būti žmogus pagal Kūrėjo sumanymą. Kai žmogus įtiki ir pasikrikštija, ant jo savo galybe nužengia Šventoji Dvasia, ir žmogus įgauna galią tapti Dievo vaiku.
“Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą” (Jono 1,12).
Bet tai tik pradžia, nes kaip sportininkui, norint pasiekti svarių rezultatų, reikia daug treniruoti savo kūną, taip ir tikinčiajam reikia kasdien lavinti savo sielą kasdieninėje išbandymų ugnyje.
Viešpats Jėzus, tebus pagarbintas Jo Šventas vardas per amžius, priėmė žmogaus kūną, kad gyvendamas jame parodytų, kokį nuostabų ir stebuklingą gyvenimą gali gyventi Dievo vaikas, ir tai patvirtino savo Žodžiu:
“Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes aš einu pas savo Tėvą” (Jono 14,12).
Įgyti Dievo meilę ir jėgą yra tikinčiojo gyvenimo tikslas. Iš pradžių tikintysis jėgos teturi kaip motociklo akumuliatorius. Šis akumuliatorius tinka motociklui, bet su juo neužvesi sunkvežimio. Ateis laikas, kai tikintysis, lavindamasis Viešpatyje ir siekdamas Jo meilės ir galios, įgys didesnę jėgą. Dvasinis tobulėjimas reikalauja laiko ir stropaus darbo.
“O dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni tarnauja garbingiems reikalams, kiti - negarbingiems. Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui” (2 Timotiejui 2,20-21).
Apaštalas Petras iš bailaus ir netikinčio Dievo mokinio tapo galingu ženklais ir stebuklais apaštalu, pašlovinusiu Šventą Viešpaties vardą savo kūne. Mums jis rašo:
“Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais. Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę” (2 Petro 1,2-11).
IŠVADA APIE PIRMĄJĄ KRYŽIAUS DALĮ
SEPTYNIOS BENDRAVIMO SU DIEVU SAVYBĖS
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
Turime nepamiršti, kad yra ketvirtas žingsnis paskui Viešpatį Jėzų Kristų- kryžiaus paėmimas. Jo tikroji prasmė yra gyvenimas naujoje prigimtyje – Kristaus Dvasioje. Senoji, velniška prigimtis turi būti nukryžiuota.
Yra dvi priešingybės: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“. Turi dvasinę gyvybę ar neturi, gali nesunkiai nustatyti iš mūsų išnagrinėtų septynių bendravimo su Dievu savybių:
Pirmoji bendravimo su Dievu savybė. Lavinimasis girdėti Dievą ir velnią.
Antroji bendravimo su Dievu savybė. Mokėjimas prisipildyti Šventąja Dievo Dvasia.
Trečioji bendravimo su Dievu savybė. Stengimasis neliūdinti Dievo Šventosios Dvasios.
Ketvirtoji bendravimo su Dievu savybė. Kūno darbų marinimas Dvasia.
Penktoji bendravimo su Dievu savybė. Baimė įžeisti Dievo Šventąją Dvasią.
Šeštoji bendravimo su Dievu savybė. Gebėjimas naudotis angelų pagalba ir demonų kalėjimu.
Septintoji bendravimo su Dievu savybė. Tobulėjimas.
Esame Dievo mokiniai, kaip parašyta:
„Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: 'Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”(Jn 8,31-32).
Be kurios specialybės mokinys, turi tikslą kažką išmokti. Pavyzdžiui būsimas pilotas turi praeiti visą mokslo kursą ir įvaldyti lėktuvo valdymo mokslą, kad galėtų skraidinti keleivius. Būsimas muzikantas, turi stropiai dirbti keletą metų, kad išmoktų muzikos teorijos ir praktikos. Bet yra ir kita medalio pusė – dvasinė mirtis. Viešpats mus įspėjo:
„Kas sako: 'Aš Jį pažįstu', bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“(1 Jn 2,4).
Įsivaizduokime tokią situaciją. Jus sutinkate seną, vidurinės mokyklos klasės draugą, su kuriuo nesimatėte jau dešimt metų. Pasišnekučiuojate ir abejonės kiekvienas pasipasakoja ką jis pasiekė per tuo dešimt metų. Jūsų draugas pasakoja, kad jis tapo muzikantu ir baigęs konservatoriją yra fortepijono klasės mokytojas. Dar po kelių metų pasimatote su juo vidurinės mokyklos klasės draugų susitikime. Pamate pianiną, skelbiate, kad vienas iš klasiokų yra muzikos mokytojas ir paprašote jo pagroti. Jūsų nuostabai, draugas parausta ir turi pripažinti, kad jis nemoka groti, nes kalbėdamas apie konservatorijos baigimą jis melavo.
Šiandiena taip yra su daugybe tikinčiųjų, kurie nežengė paskui Kristų Viešpatį ketvirto žingsnio, nepaėmė kryžiaus ir todėl neįvaldė septynių bendravimo su Dievu savybių. Mes Dievo mokiniai ir mūsų mokslo tikslas pažinti Dievą kaip Asmenį:
“Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis ir gylis, ir aukštis, ir pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta visą pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės” (Ef 3,17-19).
ANTROJI KRYŽIAUS DALIS
ĮVADAS
DIEVO BAIMĖ
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
Kalbėdami apie Kristaus kryžių, matome dvi jo sudėtines dalis:
Pirmoji dalis. Dvasinė gyvybė, pasireiškianti bendravimu su Dievu per septynias savybes.
Antroji dalis. Dvasinė mirtis, kurios turime bijoti, nes taip tampi Kristaus Kryžiaus priešu.
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Turime suprasti, kad Dievas iš savo didelės meilės žmogui, per savo Sūnaus Kristaus Jėzaus kančią ir mirtį parūpino naują, šventą prigimtį, kurioje mums privalu gyventi. Viešpats mus įspėjo, kad jei kūniškai gyvensime mirsime. Jei dvasia marinsime kūno darbus gyvensime (Rom 8,12-13). Išgelbėti iš malonės turime jos laikytis:
“Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis” (Žyd 12,28-29).
Dievas ne tik geras, bet ir labai griežtas. Adomas ir Ieva buvo prakeikti. Nepaklusnus pasaulis buvo užlietas vandeniu ir pražuvo. Išsigelbėjo tik Nojus ir jo šeima. Apaštalas Paulius rašo, kad savo išgelbėjimą turime atbaigti su baime ir drebėjimu:
“Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami” (Fil 2, 12).
Rašte rašoma, kad Dievo baimė yra išminties pradžia ir todėl Povilas rašo, kad turime žinoti Dievo gerumą ir griežtumą:
”Taigi matai Dievo gerumą griežtumą: Nupuolusiems- griežtumas, o tau - gerumas, jei pasiliksi jo gerume, kitaip - ir tu būsi iškirstas.”(Rom 11,22).
Kad suprastume ir įgytume Dievo baimę atsakykime sau į klausimus:
1. Kodėl turime atbaigti išgelbėjimą su baime?
2. Kaip nukryžiuoti velnišką prigimtį ir augti Kristuje Jėzuje?
„Jei kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?! Arba kuo žmogus išpirktų savo sielą? Juk žmogaus Sūnus ateis savo Šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16,24–27).
Pirmas klausimas
KODĖL TURIME ATBAIGTI IŠGELBĖJIMĄ SU BAIME?
“Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami” (Fil 2, 12).
Gimę iš Dvasios gavome naują šventą prigimtį, kurioje ir turime gyventi. Apaštalas rašo:
“Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis ir gylis, ir aukštis, ir pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta visą pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės” (Ef 3,17-19).
Taigi, turime įsišaknyti ir įsitvirtinti naujoje prigimtyje. Senoji, velniška prigimtis turi būti nukryžiuota, nekenčiama. Turime įgyti baimę joje gyventi. Pažvelkime tik į vieną velniškos prigimties savybę - dvasinę žmogžudystę, kad suprastume kaip svarbu nukryžiuoti velnišką prigimtį:
Neapykanta. „Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi jame amžino gyvenimo pasiliekančio“(1 Jn 3,15).
Smerkimas. „O kas sako: ’Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5,22).
Asmenų išskyrimas. „Juk Tas, kuris pasakė: ‘Nesvetimauk’, taip pat pasakė ir: ,Nežudyk’. Tad jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas“ (Jok 2,11).
Visi turime šias tris dvasinės žmogžudystės savybes ir vietoje jų reikia įgyti meilę. Be meilės Dievui amžinybėje mes nereikalingi.
Pirmoji pamoka
NEAPYKANTA – ŽMOGŽUDYSTĖ
„Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi jame amžino gyvenimo pasiliekančio“ (1 Jn 3,15).
Yra ne tik fizinė žmogžudystė, už kurią baudžia valstybių įstatymai. Antroji žmogžudystės rūšis yra neapykanta. Už šią žmogžudystę Dievas pažadėjo pragarą. Nėra žmogaus, kuris per savo gyvenimą nebūtų ko nors nekentęs. Vaikai nekenčia vieni kitų darželiuose, net susimuša dėl žaislo. Neapykanta ryškiai pasireiškia konfliktuose mokykloje, tarp klasės draugų. Neapykanta yra mūsų širdyse, kaip ir baimė, netikėjimas, nešvankumas ir kitos velniško paveldo dalys. Tik pagalvokime, kaip mes nekęstume žmogaus, kuris pasityčiodamas sudegintų mūsų namus, išprievartautų ir žiauriai nužudytų mūsų vaikus! Jei kas tuo metu suteiktų galimybę sunaikinti mūsų skriaudėją, mes tuojau atkeršytume.
Neapykantą turėjo ir pirmieji Viešpaties mokiniai. Kai samariečiai atsisakė priimti Mokytoją ir mokinius nakvynei, Jonas su Jokūbu norėjo sunaikinti visą samariečių kaimą:
„Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti. Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: 'Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė? Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: 'Nežinote, kokios dvasios esate. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti'. Ir jie pasuko į kitą kaimą“ (Luko 9,51–56).
Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kad neapykanta yra žmogžudystė. Aš netikėjau, kad po įtikėjimo galiu nekęsti, kol Viešpats man to neįrodė.
Vieną ankstų rytą, gal apie penktą valandą, dar sutemus, išėjau į darbą. Eidamas menkai apšviesta gatve, kitoje gatvės pusėje pamačiau du stoviniuojančius vyrus. Pamąsčiau, kad gal žmogeliai pagiriose ir dabar ieško, kuo atsigaivinti. Buvo jie kitoje gatvės pusėje, todėl nejaučiau nemalonumų grėsmės. Staiga vienas iš jų pašaukė mane: „Alio, alio!“ Manydamas, kad atstumas tolimas, pašaipiai atsakiau: „Alio, makalio!“, ir nuskubėjau savo keliu. Bet incidentas tik prasidėjo, nes vienam iš jų mano atsakymas labai nepatiko, ir jis puolė mane vytis. Matydamas, kad atbėga tik vienas, ne didesnio ūgio nei aš, neišsigandau. Kai jis pribėgo, paklausiau, ko jam iš manęs reikia. Buvau ramus. Nieko nesakęs jis trenkė man kumščiu į veidą. Sutrikau, nes nebuvau tam pasiruošęs. Žinojau, kad Dievas mane saugo, be to, buvau pasiruošęs spręsti konfliktus taikiai, o čia tokia netikėta ir neprognozuota situacija! Manyje prabudo velniška prigimtis, ir nelaukdamas antrojo smūgio trenkiau užpuolėjau į tarpuakį. Jis atšoko, o aš, įvertinęs situaciją, kad esame maždaug vienodos jėgos, savigynai stvėriau pakelėje esantį akmenį. Užpuolikas sutriko, o aš pagąsdinęs akmeniu „dėjau į kojas“, nelaukdamas, kol jam į pagalba atbėgs draugas. Tada supratau, kad esu žmogžudys, nes visa širdimi nekenčiau savo užpuoliko.
Labai daug tikinčiųjų užsideda veidmainystės kaukę, slėpdami savo neapykantą, ir net nenori jos pripažinti.
Kartą vienam tikinčiajam, kuris labai mėgo deklaruoti turįs meilę, uždaviau klausimą: „Sakyk, kaip tu elgtumeisi tokioje situacijoje? Eini per mišką su žmona. Staiga pasirodo trys girti chuliganai. Jie be ceremonijų ima prievartauti tavo žmoną. Tu turi peilį. Ką darysi tokioje situacijoje?“ Žmogus pagalvojęs atsakė, kad jis eitų ginti žmoną ir, jei reikėtų, durtų užpuolikui peiliu. Tuomet jo paklausiau, ar jis durtų peiliu užpuolikui su meile ar su dideliu susijaudinimu ir neapykanta užpuolikui. Šis pagalvojęs atsakė, kad durtų užpuolikui su meile. Tai veidmainystė, nes negali žmogus mylėti savo skriaudėjo, kai jo širdyje yra neapykantos nuodėmė, kuri įvardinta kaip žmogžudystė. Viešpats apie veidmainius rašo:
„Vargas jums, veidmainiai, Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“ (Mato 23,27).
Nereikia veidmainiauti ir slėpti žmogžudystės nuodėmės savyje. Reikia ją pripažinti ir pasinaudoti Viešpaties užrašytais išsivadavimo iš jos metodais. Tai be galo svarbu, nes:
„Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi jame amžino gyvenimo pasiliekančio“ (1 Jono 3,15).
Į šį Dievo mokslą turi kreipti dėmesį tie, kurie yra netikrų mokytojų, velnio, apgauti. Apgaulė ta, kad gimęs iš Dvasios negali prarasti savo išgelbėjimo. Bet Dievas sako, kad nekenčiantis neturi amžino gyvenimo jame pasiliekančio, nes tai žmogžudystė. Gerai, kad galime matyti šią nuodėmę savo gyvenime ir už ją atgailauti. Bet jei neatgailaujame, neturime galimybės iš velniškos prigimties pereiti į mums dovanotą Kristaus Dvasią ir tai yra pakartotinas Viešpaties Jėzaus nukryžiavimas:
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ (Hebr 6, 4–
.Toliau mes mokysimės, kad yra dviejų rūšių nuodėmės: Sąmoninga – mirtina ir nesąmoninga. Jas reikia skirti. Velnias Ievai pasakė: „Nemirsi“, bet ji mirė. Šiandien daugybė tikinčiųjų mano, kad jų tikėjimui nieko netrūksta ir todėl į dvasinės žmogžudystės nuodėmę nekreipia dėmesio. Sutikau vieną tikintįjį iš kitos bažnyčios, kuris nuoširdžiai manęs nekentė ir tai jis išsakė man į akis. Savo neapykantą man, jis reiškė ir kitiems tikintiesiems kalbėdamas apie manę visokias išgalvotas nešvankybes. Broliai jį draudė, bet jis pyko ir ant jų už tai, kad jie mane palaiko. Kodėl tokia brolio elgsena? Dėl nežinojimo. Jis mano, kad išgelbėtas vieną kartą, yra išgelbėtas visiems laikams. Reikia žinoti, kad paniekinęs Dievo dovaną – gyvenimą, naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje ir jos vaisius meilę, džiaugsmą, ramybę- kryžiuoji Dievo Sūnų antrą kartą. Tai yra pati baisiausia nuodėmė pasaulyje ir todėl Dievas užrašė savo įspėjimus už sąmoningą nuodėmę:
„Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes, bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus. Jei kas atstumia Mozės įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviems ar trims liudytojams paliudijus. Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią. Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, Aš atsilyginsiu, – sako Viešpats“. Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą. Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“ (Hebr 10,26–31).
Jei mes žinome, kad neapykanta yra žmogžudystė už kurią nebelieka aukos už nuodėmę, tai ją padarę, turime atgailauti ir atsiprašyti to, kurio nekentėme. Mes negalime nežinoti, kad darome sunkią nuodėmę, nes Dievas mums davė sąžinę, kurios joks žmogus neapgaus. Sąžinė specialus dvasinis organas, per kurį Dievas mums kalba. Mokytoją Dievą Šventąją Dvasią mums leista užgesinti, nuliūdinti, bet negalima įžeisti. Bet jei mes į tai nekreipiame dėmesio į sąžinės balsą, tai reiškia paniekiname Dievą ir už tai numatytą atsakomybė:
„Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią. Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, Aš atsilyginsiu, – sako Viešpats“.
Nuolat atgailaudami už neapykantos nuodėmę ir melsdamiesi apvalymo nuo šios nuodėmės, būsime apvalyti. Be meilės Dievui amžinybėje mes nereikalingi:
„Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos” (1 Kor13,3).
Žmogžudžių laukia ugnies ežeras:
„Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus. Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21,7–
.Antroji pamoka
SMERKIMAS – ŽMOGŽUDYSTĖ
„O kas sako: ‚Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mato 5,22).
Jei tikintieji ir pripažįsta dvi pirmąsias žmogžudystės rūšis, jie nekreipia dėmesio į trečiąją, kuri giliai persmelkusi mūsų sielas. O tai rodo, kad mūsų sielos dar nėra išgelbėtos. Terminas „beproti“ graikų originalo kalba reiškia smerkimą, negatyvų atsiliepimą apie kitą žmogų.
SMERKIMAS PIRMŲJŲ MOKINIŲ TARPE
„Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Filipiniečiams 2,3).
Pirmieji Viešpaties mokiniai dėl velniškos prigimties smerkė. Viešpats juos mokė, kad už smerkimą jų laukia pragaras.
„Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: ‚Apie ką kalbėjotės kelyje?‘ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė dvylika ir tarė: ‚Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas‘. Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir apsikabinęs jį, pasakė jiems: ’Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė.‘ Jonas Jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka.‘ Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam. Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus, ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus. Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio. Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Morkaus 9,33–42).
Rodos, mokiniai nepadarė jokios pavojingos nuodėmės. Jie nepavogė, nepaleistuvavo, negirtuokliavo, bet už ginčą ir smerkimą Viešpats jiems tris kartus pažadėjo amžiną pragaro ugnį:
„Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją. Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį, kur ‘jų kirminas, nemiršta ir ugnis negęsta’. Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį, kur jų ‘kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negesta“ (Morkaus 9,43–4
.Deja, mažai tikinčiųjų kreipia dėmesį į tokią nuodėmę, kaip ginčas. Bet ji nėra mažareikšmė. Nešvankumas – užslėpta išdidumo atmaina, už kurią pažadėtas pragaras. Gimę iš Dvasios ir pasikrikštiję, turime vienas kitą laikyti aukštesniu už save, o ne didžiuotis savimi.
Viešpaties mokiniai nuodėmiavo, ir Viešpats juos įspėjo apie galimybę atsidurti pragare. Ginčas dėl to, kuris yra geresnis, ir smerkimas tų, kurie tiki ne taip, kaip mes, yra smerkimo nuodėmė, išeinanti iš mūsų velniškos prigimties. Matome, kad mokiniai taip elgėsi nesąmoningai, ir tai – ne mirtina nuodėmė. Jie tebuvo mokiniai, siekiantys išsivaduoti iš mirčiai lemto kūno.
Šiomis dienomis smerkimas aiškiausiai pasireiškia tuo, kad įvairios krikščioniškos denominacijos smerkia vienos kitą. Katalikai smerkia kitatikius krikščionis, vadindami juos sektantais. Liuteronys ir reformatai priešiški katalikams, nuo kurių atsiskyrė. Pravoslavai niekina visus kitus, manydami, kad tik jų tikėjimas yra teisingiausias. Baptistai smerkia „Tikėjimo Žodžio“ bažnyčios brolius ir seseris už iškreiptą kalbos dovaną, o šie – baptistus, kad pastarieji neturi kalbų dovanos. Baptistai ir „Tikėjimo Žodžio“ broliai pašiepia adventistus už Šabą ir kojų plovimą. Ir t.t. Tai, kad gimę iš Dvasios Dievo vaikai yra tokie „šventi savo teisume“, kad be smerkimo, įtarimo negali apsilankyti vieni pas kitus, yra baisios smerkimo pasekmes. Šios nuodėmės liudija, kad negyvename Kristaus Dvasioje, kurią Viešpats mums suteikė, per savo Sūnaus kraują. Priėmę Dievo dovaną ir pasikrikštiję, mes vis dar maudomės savo purvyne, senojoje prigimtyje, ir ją mylime, nors turėtume nekęsti. Smerkimas sudeginamas, vykdant specialią nusižeminimo programą, užrašytą Šventajame Rašte.
LIUDIJIMAS
„Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui“(Rom 8,5-
. Kūniško mąstymo pavyzdys. Ruošiausi į misiją Panevėžyje. Nutaręs keliauti autobusu, atvykau į autobusų stotį ir nusipirkęs bilietą vaikštinėjau stotyje. Mano dėmesį patraukė vaikino ir merginos iššaukiantis elgesys. Jie sėdėjo ant suoliuko ir, visiškai nekreipdami dėmesio į praeivius, begėdiškai bučiavosi. Gal pats žodis „bučiavosi“ nelabai tiktų, nes jie tiesiog laižėsi, glamonėjosi. Atvažiavo mano autobusas. Įlipęs atsisėdau į man skirtą vietą prie lango. Ir vėl šie jaunuoliai atsidūrė prieš mano akis. Tuomet aš galėjau gerai įsižiūrėti į juos, nes žiūrėjimas pro autobuso langą pridengė mane, kaip stebėtoją. Žiūrėdamas į juos, ėmiau melstis, prašydamas Dievo, kad Jis sudraustų begėdystės dvasią ir kad šie jaunuoliai liautųsi savo iššaukiančiu elgesiu trikdyti praeivius. Matyt, malda davė rezultatą, nes jaunuolis atsikėlė ir kažkokiu reikalu nuėjo į autobusų stoties kasų salę. Tuomet aš galėjau geriau įsižiūrėti į likusią ant suolo merginą. Tai buvo gal 16 ar 17 metų tamsiaplaukė paauglė. Gana simpatiško veido, apsirengusi pablukusia, šviesiai žalios spalvos nailonine striuke, trumpu sijonuku ir beveik iki dubens apnuogintomis kojomis. Pamąsčiau: „O jei taip elgtųsi mano dukra?..“ Ir nuo šių minčių mano nugara perbėgo šiurpulys. Be abejo, šie jaunuoliai elgėsi labai iššaukiančiai ir vulgariai. Bet staiga manyje kažkas pasikeitė, ir į visą šį reginį pažiūrėjau visai kitomis akimis. Pagalvojau: „O Dieve, ką tie jaunuoliai mąsto?“ Mano širdyje išsiliejo didžiulis gailestis tiems vaikams. Mąsčiau, kad gal jie atsitraukė nuo juos spaudusio vargo šeimoje. Jie pasijuto suaugę ir apsisprendė pradėti naują gyvenimą dviese. Jie nusprendė bendromis pastangomis sukurti nuostabų, gražų ir prasmingą dviejų mylinčių žmonių gyvenimą. Tačiau šie vaikai net nežino, kad gyvena piktųjų dvasių planetoje ir kad jų visos rožinės viltys pasmerktos žlugti. Jie nepabėgs nuo to purvo, nuo kurio bėga, kurdami jauną, pilną svajonių šeimą. Piktosioms dvasioms veikiant jų senąją prigimtį, jie greitai pamatys, kad visa tai, ko jie siekia šią minutę, neišvengiamai žlugs. Aš pajutau didelę meilę šiems vaikams ir norą pamokyti, kad, tik gimus iš Šventosios Dvasios ir prisiglaudus prie mylinčio Dievo krūtinės, galima išties įgyvendinti savo svajones. Bet autobusas pajudėjo, ir aš nustebęs ėmiau analizuoti, kas gi atsitiko mano širdyje, kad įvyko toks greitas pasikeitimas. Mano Mokytojas Šventoji Dvasia davė puikią pamoką, ką reiškia kūniškas mąstymas. Iš pradžių elgiausi kaip bet kuris kūniškas, išsilavinęs ir kultūringas žmogus: žudžiau, smerkiau negatyvų reginį ir jo dalyvius, buvau velnio įtakoje ir to nesupratau. Viešpats atvedė mane iš kūno į Dvasią, ir į tą reginį žiūrėjau jau kitomis akimis.
Viešpats praktiškai parodė, koks skirtingas Jo ir fariziejų jausmas ir elgsena, kai jie atvedė moteriškę, pagautą svetimaujant, ir siūlė užmušti ją akmenimis.
„Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,10–11).
Smerkimas vyksta širdyje, pasireiškia kalboje. Jis liudija, kad tu nesi Kristuje Jėzuje. Turime suprasti, kad, jei neišsivaduosime iš žmogžudystės - smerkimo, per amžius būsime ne danguje, o pragare, nes be meilės Dievui mes nereikalingi:
„O kas sako: ’Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mato 5,22).
Trečioji pamoka
ASMENŲ IŠSKYRIMAS – ŽMOGŽUDYSTĖ
„Juk Tas, kuris pasakė: ‚Nesvetimauk’, taip pat pasakė ir: ,Nežudyk’. Tad jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas“ (Jokūbo 2,11).
Yra dar ir ketvirtoji žmogžudystės rūšis. Jei myli savo kūnišką artimą labiau už brolį ar seserį Kristuje, esi žmogžudys. Viešpats parodė mums pavyzdį:
„Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: 'Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė!' O Jėzus tarė: 'Simonai, turiu tau ką pasakyti'. Tas atsiliepė: 'Sakyk, Mokytojau. 'Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?' Simonas atsakė: 'Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota'. Jėzus tarė: 'Teisingai nusprendei'. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: 'Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Luko 7,36–47).
Fariziejus Simonas nesvetimavo, bet išskirdamas asmenis niekino žinomą mieste paleistuvę. Todėl parašyta, kad jei tu nepaleistuvauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas.
Turime pripažinti, kad esame žmogžudžiai. Kad tai tikra, nesunku įsitikinti, nes mes natūraliai mylime savo vaikus, tėvus, sutuoktinį labiau už brolį ar seserį Kristuje. Asmenų išskyrimas Šventajame Rašte įvardytas kaip žmogžudystė:
„Mano broliai, turėkite mūsų Jėzaus Kristaus, šlovės Viešpaties, tikėjimą, neatsižvelgdami į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus su auksiniu žiedu, puikiais drabužiais, taip pat įžengia beturtis, apskurusiu apdaru. Jūs žiūrite į tą, kuris puikiai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia į gerą vietą“, o beturčiui tariate: „Stovėk ten“ arba „Sėskis prie mano kojų“. Argi Jūs nesate šališki, argi netampate piktais sumetimais besivadovaujantys teisėjai. Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems? O jūs paniekinote beturtį. Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą kilnų vardą, kuriuo jūs vadinatės? Jeigu tik įvykdote karališkąjį įstatymą, kaip sako Raštas: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, jūs gerai darote; bet jeigu atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. Mat kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų. Juk Tas, kuris pasakė: ’Nesvetimauk!, taip pat pasakė ir ‘Nežudyk’. Tad jeigu tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą“ (Jokūbo 2,1–12).
Asmenų išskyrimas yra žmogžudystė. Šventajame Rašte užrašyta:
„Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje“ (1 Jn 3,14).
Bepigu mylėti brolį, kurį matai du kartus per savaitę ir dėl kurio nesi įsipareigojęs. Bet suvesk kelias šeimas į namą su bendra virtuve ir pamatysi tikrąjį savo, kaip dvasinio žmogžudžio, veidą. Jei tavo vaikas paimtų iš šaldytuvo vaisių, tikėtina, kad sureaguotum teigiamai. Bet jei į tavo butą ateitų nemėgiamas žmogus ir be atsiklausimo paimtų tavo maisto, tai sukeltų natūralų priešiškumą tavyje. Praktika parodys, kad nei vienas konfliktinėje situacijoje negali likti nesusierzinęs.
Turi pripažinti Dievo tiesą, kad esi žmogžudys ir kad tau būtinas sielos gydymas, užrašytas Šventajame Rašte. Mūsų dangiškojo Tėvo pavyzdys, kai Jis už mus, nusidėjėlius, atidavė mirti savo Sūnų, liudija Viešpaties meilės reikalavimo lygį. Be abejo, mes visi sutiksime, kad savo šeimą mylime labiau nei įtikėjusį benamį. Tai natūralus velniškas paveldas mumyse – asmenų išskyrimas.
LIUDIJIMAS
Kartą skelbiau Evangeliją benamiui. Jis su džiaugsmu priėmė Kristų į savo širdį ir tapo mano broliu. Abu mes buvome vieno Tėvo vaikai. Mano brolis neturėjo gyvenamosios vietos, buvo be vienos kojos ir gyveno šiluminėje trasoje. Parsivedžiau jį namo, nuprausiau, perrengiau ir pasakiau, kad mano namai yra jo namai, o jam tereikia lavintis pažinti Dievą ir Jo meilę. Pirmosios dienos buvo sunkios, nes jis dar nebuvo atsigavęs nuo daugiadienių užgėrimų. Šeimyna skersai žiūrėjo į mano „naująjį giminaitį“, o kartu – ir į mane. Nebuvo lengva. Kai susėdome pasišnekučiuoti, jį supykino, ir jis privėmė tiesiai ant grindų. Turėjau išvalyti. Po to pamačiau per jo baltą marškinių apykaklę ropojančią utėlę – vos neapsivėmiau aš pats. Bet tai tik smulkmenos. Blogiau buvo, kai po savaitės atsigavęs ėmė reikšti nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis ir tuo, kad jis neturi, ką veikti. Pripratęs būti nuo nieko nepriklausomas ir daryti, ką nori, jis privalėjo laikytis tvarkos, švaros ir kitų šeimos teisėtų reikalavimų. Neturėjau patirties, todėl dažnai buvau per griežtas ir net smerkiantis. Greitai mano žmogžudystė pasirodė visu savo „grožiu“. Prisipažinsiu – buvau laimingas, kai jis savo invalidumo pensijos gavimo dieną į namus atėjo girtas „kaip dūmas“. Tuojau pasinaudojau Dievo įsakymu, kad atsisukęs į Dievą ir vėl pradėjęs girtuokliauti yra atskiriamas nuo tikinčiųjų bendravimo:
„Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu“ (1 Korintiečiams 5,9-11).
Taigi pasinaudojau Dievo tiesa, užrašyta Šventajame Rašte, su girtuokliu nesėsti prie vieno stalo ir išvijau jį pro duris Buvau dvasinis žmogžudys, nes nemylėjau jo taip, kaip savo šeimos narių. Jei jo vietoje taip pasielgtų mano sūnus, be abejo, mano reakcija į girtuoklystę būtų kitokia.
Tai žmogžudystės nuodėmė, rodanti, kad mūsų sielos nėra išgelbėtos. Kaip matome, Dievas panaudoja didesnius meilės standartus, nei mes suprantame.
„Juk Tas, kuris pasakė: ‘Nesvetimauk’, taip pat pasakė ir: ,Nežudyk’. Tad jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas“ (Jokūbo 2,11).
IŠVADA APIE DVASINĘ ŽMOGŽUDYSTĘ
“Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami” (Fil 2, 12).
Po gimimo iš Dvasios mes gavome naują Šventą prigimtį - Kristaus Dvasią, kurioje mums ir privalu gyventi. Senoji velnišką prigimtis turi būti nekenčiama, naikinama Dievo darbais, o tai reiškia nukryžiuota. Ketvirtas žingsnis paskui Jėzų yra kryžiaus kančia. Neapkęsti, smerkti, išskirti asmenis mums įprasta, o padarius šias nuodėmes atgailauti ir atsiprašyti yra sunku. Pažvelgėme tik į vieną velniškos prigimties savybę – dvasinę žmogžudystę, kad suprastume kaip svarbu nukryžiuoti velnišką prigimtį ir stengtis gyventi naujoje prigimtyje - Kristaus Dvasioje. Velniškoje prigimtyje turime bijoti gyventi, nes be kitų bjaurasčių ten yra dvasinė žmogžudystė už kurią Dievas pažadėjo pragarą:
Neapykanta. „Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi jame amžino gyvenimo pasiliekančio“(1 Jn 3,15).
Smerkimas. „O kas sako: ’Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5,22).
Asmenų išskyrimas. „Juk Tas, kuris pasakė: ‘Nesvetimauk’, taip pat pasakė ir: ,Nežudyk’. Tad jei tu nesvetimauji, bet žudai, – vis tiek esi įstatymo laužytojas“ (Jok 2,11).
Nesame geresni už pirmuosius Viešpaties mokinius, kurie smerkė vienas kitą, ginčijosi, nekentė. Paniekinti Dievo dovaną gyvenimą Kristaus Dvasioje yra pakartotinis Dievo Sūnaus nukryžiavimas:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
