KAIP NUKRYŽIUOTI VELNIŠKĄ PRIGIMTĮ IR AUGTI KRISTUJE JĖZUJE?
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies'“ (Mt 7,1–5).
Kad nukryžiuotume velnišką prigimtį ir augtume naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, turime išmokti matyti savo rąstą – velnišką prigimtį, tik tuomet nustosime matyti kitame krislą ir už tai jį teisti. Bet tai nėra lengva, nes po įtikėjimo ir vandens krikšto mes į šio gyvenimo reiškinius žvelgiame pro iškreiptos sąžinės akis ir todėl rąsto realiai nematome. Atsimenu, kad labai neatsargiai, vienai sesei iš kitos bažnyčios pasakiau, kad esame žmogžudžiai. Ji taip įsižeidė, kad du metus, po šio pasakymo, su manimi nekalbėjo. Ir tai nenuostabu, nes jei vaikas gimė tarp žmogėdrų, jam valgyti žmogieną yra taip natūralu, kaip mums valgyti vištieną.
Kad pradėtume matyti savyje rąstą savyje, Dievas mums pavedė atlikti specialius darbus:
“Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,8-10).
Tikėjimas, be darbų miręs (jok 2,17). O tai reiškia, kad nesilavindami dirbti Dievo darbų, jūs niekuomet nepamatysite savo rąsto, bet kituose matysite krislą. Tai būsena, kuri liudija, kad mes paniekinome Dievo dovaną, už kurią Viešpats sumokėjo kančia, krauju ir savo gyvybe. Mes paniekinome gyvenimą naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje ir tai, kad neturime išlavintų septynių savybių bendravimo su Dievu, liudija apie šią apmaudžią tiesą, vedančią iki pačių pragaro gelmių:
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tu nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ (Hebr 6,4–
.Pažvelkime į kelis darbus, kad suprastume, jog pamatyti rąstą savo akyje ir jį nukryžiuoti be jų neįmanoma:
1. Kasdieninis evangelijos skelbimas.
2. Būti gailestingu samariečiu, o ne levitu ir kunigu.
3. Ištvermė ligose.
4. Ištvermingas Dievo turtų valdymas.
5. Nusižeminimas.
6. Išsivadavimas iš stabmeldystės.
PIRMASIS DARBAS
KASDIENINIS EVANGELIJOS SKELBIMAS
“Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,8-10).
Priėmę Dievo malonės dovaną, tampame nauju kūriniu ir turime galingą jėgą atlikti Dievo darbus, kad vietoje baimės įgytume meilę. Dėl šio turime skelbti Dievo garbės Evangeliją:
“Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”(Mt 28,19-20).
Tai turime daryti kasdien: “Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą” (Psalmių 96,2).
Pirmieji mokiniai buvo ištikimi Viešpaties įsakymui dėl kasdieninio skelbimo:
“Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi” (Apaštalų darbų 5,42);
Iš Švento Rašto eilučių matome apaštalo Pauliaus kvietimą ekti jo pavyzdžiu (1Kor 11,1):
„Jis aiškinosi sinagogose su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje“ (Apaštalų darbų 17,16).
Viešpats Jėzus atėjo į šią tamsybių žemę skelbti Gerosios naujienos apie išgelbėjimą ir tuo mums paliko pavyzdį. Taigi Viešpats bus su mumis per visas gyvenimo dienas, jei stropiai vykdysime Jo valią, šiuo atveju – jei sieksime skelbti Evangeliją kasdien. Turime nugalėti visas aplinkybes, kurios trukdo mums ir įtvirtinti kasdieninį Evangelijos skelbimą. Tai pirmasis darbas, kurį turi atlikti Dievo vaikas, kad pasiektų savo tikėjimo tikslą – sielos išgelbėjimą iš velniškos prigimties ir išmoktų gyventi naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje.
LIUDIJIMAS APIE PERĖJIMĄ IŠ VELNIŠKOS PRIGIMTIES Į KRISTAUS DVASIĄ
„Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite, bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“ (Rom 8,13).
Vykdydamas Dievo valią išėjau skelbti Dievo garbės Evangeliją į centrinę miesto gatvę. Kaip įprasta tuojau pamačiau mano širdyje gėdą ir baimę, vaisius liudijančius, kad esu ne naujoje prigimtyje – Kristaus Dvasioje, bet velniškoje prigimtyje.
Priešais pasirodė du augaloti atletai. Šiuos praleisiu, nes gali pasidaryti nemalonumų. Tolėliau ant suolelio matau sėdinčių jaunuolių grupelę. Pasistatę alaus skardines šie linksmai iš kažkurio tai šaipėsi. Šituos irgi reikia aplenkti. Štai klibikščiuoja senulytė, aplink žmonių nėra, todėl ją galima užklausti ar ji norėtų sužinoti, kodėl Kristus mirė už mūsų nuodėmes. Močiūtė nebuvo pikta, bet apie Kristaus mirtį sužinoti nepanorėjo. Matau žmogelį, iš kurio galėtum pasijuokti, nes tai tipiškas prasigėrusio inteligento paveikslas. Apsirengęs nuo skalbimo sudilusiu kostiumu, išklypusiais batais ir, svarbiausia, pasirišęs nuzulintą, jau nežinia kokios spalvos kaklaraištį. Išdžiūvusiu, labai rimtu ir svarbaus žmogaus veidu jis dairėsi, stovėdamas prie aludės. Paklausiau, ar jis nenorėtų sužinoti, kodėl Viešpats Jėzus mirė už mus ant kryžiaus. Jis su aiškia panieka, išdidžiai paklausė, ar aš esu vienas iš tų „kvailelių“ jehovistų, lakstančių su savo brošiūromis. Man labai norėjosi jam įgelti žodžiais: „Ką tu išmanai, girtuoklėli, apie dvasinius dalykus? Tu bent kaklaraištį pasikeistum. Vaidini svarbų inteligentą, o mintis toliau alaus bokalo nesiekia.“ Bet tai mano išdidumas ir velniškas mąstymas kaip parašyta:
„Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui“(Rom 8,5-
. Turėjau pasirinkimą kaip pasielgti. Nusižeminau ir atsakiau žmogui, kad aš neskelbiu religinių skirtumų, bet išlaisvinimo iš priespaudų ir pasmerkimo į amžiną prapultį. Pateikiau jam savo liudijimą kaip Dievas per vieną minutėlę išgelbėjo mane iš priklausomybės alkoholiui. Priešiškumo stulpas, stovėjęs tarp manęs ir šio žmogaus, išnyko. Šiame priverstiniame nusižeminime prasidėjo stebuklas. Priešiškumas mano širdyje ėmė nykti ir per visą kūną nuvilnijo didėjančios meilės bangos. Mano Viešpats pervedė mane iš velniškos prigimties į savo Dvasią ir aš jau galėjau mylėti šį žmogų. Tai iš tiesų akivaizdus stebuklas. Toliau jau kalbėjomės kaip geri ir artimi draugai. Žmogus pasikvietė Viešpatį Jėzų į savo širdį ir mes draugiškai išsiskyrėme.
Kasdieninis Evangelijos skelbimas parodo velnišką prigimti visame jos bjaurastyje. Kasdieninis Evangelijos skelbimas naikina velnišką prigimtį ir paauginą naują prigimtį Kristaus Dvasią.
“Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė”(Kol 3,5).
Po kelių metų skelbimo galima ateiti į tobulumą ir į visišką Dievo vaikų laisvę. Apaštalas Paulius skatina mus ateiti į Dievo vaikų laisvę:
“Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis ir gylis, ir aukštis, ir pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta visą pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės” (Ef 3,17-19).
DVASIOJE YRA BENDRAVIMAS SU DIEVU
„O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“ (1 Jn 5,14–15).
Iš savo neilgos krikščioniškos praktikos žinau, koks nuostabus yra dvasinis, nematomas, antgamtinis pasaulis. Koks mielas ir nuostabus yra vis didėjantis mūsų Kūrėjo, kaip realaus, mylinčio Asmens, pažinimas. Štai tik vienas iš daugelio mano bendravimo su Viešpačiu ir Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, kaip su Asmeniu, pavyzdžių.
Vykau į misiją Panevėžyje iš Kauno ir pasinaudojau pakeleivinga mašina, kurios vairuotojas sutiko nuvežti mane iki Šeduvos. Pradėjome kelionę šnekėdamiesi apie šį bei tą. Kiek vėliau paklausiau savo pašnekovo, ar jis tiki pomirtiniu gyvenimu. Vairuotojas atsakė, kad galbūt kažkas yra, bet tikrų įrodymų juk niekas neturi. Tuomet paklausiau, ar jis nenorėtų išgirsti apie tuos įrodymus, kuriuos aš patyriau savo gyvenime, ir kodėl aš tikrai žinau, kad po fizinio kūno mirties eisiu į dangų pas Kūrėją. Vairuotojas atsakė, kad kelias ilgas, todėl pokalbis apie pomirtinį gyvenimą labai tiks.
Savo pasakojimą pradėjau nuo to, kad dar prieš kelioliką metų buvau nepataisomas alkoholikas. Nebuvau visiškai degradavęs ir negėriau kasdien. Galbūt priešingai, aš visomis jėgomis kovojau su šia bjauria ir daug metų mane varginusia yda. Problema buvo ta, kad, išgėręs nors stiklelį, negalėdavau sustoti. Dvi, tris dienas būdavo linksma, gera, o ketvirtą, penktą dieną pasirodydavo stipraus apsinuodijimo alkoholiu požymiai. Kai kada po tokių išgėrimų tekdavo kreiptis į medikus. Po eilinio išgėrimo mėnesį ar du į alkoholį net nežiūrėdavau, o dirbdamas rūpindavausi šeima. Bet ateidavo laikas, kai vėl paimdavau į rankas stiklelį, manydamas, kad šį kartą tai tikrai „neužsikabinsiu“, tikėdamasis, kad sugebėsiu per gimtadienį ar kokią kitą šventę išgerti nedaug, „kaip ir visi žmonės“. Bet tai būdavo eilinis apsigavimas. Vėl keletą dienų gerdavau, o paskui sunkiai ir košmariškai gaivindavausi. Tai tęsėsi gal septynerius metus. Supratęs, kad tai lėtinė liga, išbandžiau visus įmanomus gydymo metodus. Kreipiausi konsultacijos į narkologus, bet jie buvo bejėgiai. Sužinojęs, kad yra efektingas kodavimo metodas, prisikalbinau draugą, kuris turėjo panašią problemą, ir kartu nuvykome į užsienį, kur už nemažus pinigus mums buvo atliktas kodavimas. Bet ir tai nedavė rezultatų. Tuomet išbandžiau magiškąsias religijas: budizmą ir induizmą. Praktikuodamas jogos pratimus išties pajutau galingo antgamtinio pasaulio dvelksmą, ir tai leido susilaikyti nuo alkoholio daugiau nei metus. Jau maniau, kad mano problemos pasibaigė, kai staiga už tai, kad nepaklusau induizmo kanonams, vėl nugrimzdau į gilų alkoholizmo liūną. Pagaliau išsikapstęs iš alkoholizmo, susirgau gilia depresija. Teliko paskutinis man žinomas ir dar neišbandytas metodas — anoniminių alkoholikų klubas. Teoriškai buvau susipažinęs su jų veikla ir žinojau, kad čia renkasi žmonės, kurie pagaliau pripažįsta, kad yra beviltiški ligoniai. Jie susijungia kartu kovoti su savo problema, kartą per savaitę susitinka, kad pastiprintų vienas kitą ir primintų, jog yra nepataisomi ligoniai iki mirties.
Jau buvau apsisprendęs eiti ir susirasti tokį klubą mieste, bet sutikau vyresnio amžiaus, tačiau jaunatviškai žvalų vyrą. Įsikalbėjome, ir jis, sužinojęs mano problemą, pasakė, kad gali įrodyti egzistuojant galingą antgamtinį ir kartu pomirtinį pasaulį. Žmogus pasakė, kad jei aš patikėsiu keliais dalykais iš Šventojo Rašto, tai per minutėlę ne tik nebegersiu alkoholio, bet jo gerti nebenorėsiu visą likusį savo gyvenimą. Man tai buvo sunkiai suvokiama, nes jau beveik septynerius metus kovojau su mane pavergusiu alkoholizmu, išbandžiau visus galimus gydymo metodus, o šis žmogus sako, kad galiu išsivaduoti iš savo problemos per vieną minutę. Sunku buvo tuo patikėti, bet, kaip sakoma, „skęstantis ir už šiaudo griebiasi“. Todėl, be jokios abejonės, norėjau sužinoti tuos dalykus, kurie žadėjo pakeisti mano likimą. Žmogus pamokė mane. Jei nori gauti jėgą prieš nuodėmę, jei nori, kad Kristaus Dvasia įeitų į tavo širdį, turi Jį pasikviesti, nes parašyta: „Jei lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10,9).
Lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti – tai du dalykai, būtini, kad Kristaus Dvasia įeitų į tavo širdį. Padaryk tai dabar, jei to dar nesi padaręs. Kreipkis į Viešpatį Jėzų tokia malda:
„Brangus Jėzau, aš esu nusidėjėlis, esu piktųjų dvasių įtakoje. Bet išgirdau tą Gerąją naujieną, kad tu numirei ant kryžiaus už mane ir savo brangiu krauju užmokėjai už visas mano nuodėmes. Ateik į mano širdį ir tapk mano Viešpačiu!“
Jei burna išpažinai, širdimi patikėjai, Kristaus Dvasia dabar yra tavo širdyje, ir tu gavai galią tapti Dievo vaiku, nes parašyta:
Pirma, „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienagimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).
Antra, Dievas savo Sūnaus krauju užmokėjo už visas tavo nuodėmes: „Ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1,7).
Trečia, kai žmogus atgailauja, Kristus savo Dvasia įeina į žmogų. Apaštalas Povilas rašo:
„Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais. <...> kurie ne iš kraujo ir ne kūno norų, ir ne vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1,12–13).
„Ir daugiau ne aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus“ (Gal 2,20).
„Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (Ef 3,17).
Tau dabar telieka pasikrikštyti, kad pradinis išgelbėjimo ciklas būtų užbaigtas, nes parašyta:
„Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16,16).
„Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2,3
.Tai štai tokia mano išėjimo iš velnio (iš alkoholizmo pančių) ir nuėjimo pas Dievą istorija, kurią papasakojau vairuotojui. Netrukus Dievas davė galimybę pademonstruoti, kaip galima orientuotis tarp Jo ir velnio praktiškai. Visą kelią, kol mes važiavome, lijo lietus. Jau netoli buvo Šeduva, ir aš pagalvojau, kad išlipti iš šilto automobilio į šaltą vėlyvo rudens lietų labai nemalonu. Todėl mintyse kreipiausi į savo dangiškąjį Tėvą, ar Jis nesustabdytų lietaus, ar negalėtų Jis vietoje tamsių debesų duoti saulutę. Mano visa esybe nuvilnijo įsitikinimas, kad malda bus išklausyta. Tuomet kreipiausi į vairuotoją klausdamas, ar jis nebus prieš, jei aš garsiai pasimelsiu, kad dangiškasis Tėvas sustabdytų lietų ir duotų saulutę, nes nelabai norisi išlįsti į lietų. Vairuotojas nustebo dėl tokio klausimo, bet pasakė, jog jis tikrai ne prieš, kad vietoje lietaus šviestų saulė. Tuomet aš garsiai kreipiausi malda į dangiškąjį Tėvą Jėzaus vardu, kad Jis sustabdytų lietų ir duotų saulutę. Ir koks apėmė džiaugsmas bei palaima, kai po kelių minučių lietus nustojo lyti ir tarp praretėjusių debesų sušvito saulė. Tai buvo nuostabus pasakiškas pasikeitimas. Mums visiems pažįstamas jausmas ir džiaugsmas, kai vietoje ūkanotos ir lietingos dienos pasirodo saulė, įvairiomis spalvomis apšviesdama tamsiame pilkume skendinčią tamsą. Bet tai buvo dar ne viskas. Didžiai palaimai ir džiaugsmui Viešpats perjuosė dangų nuostabiausių spalvų vaivorykšte. Mano bendrakeleivis kurį laiką negalėjo nieko pasakyti, nes šis gamtos pasikeitimas buvo toks kontrastiškas ir staigus, kad negalėjo būti abejonės, jog tik Dievas, atsakydamas į savo vaiko maldą, galėjo taip padaryti. Kurį laiką važiavome tylėdami. Mano širdyje buvo begalinis Dievo artumo džiaugsmas, ir aš mėgaudamasis šiuo nuostabiu reginiu garbinau ir šlovinau savo širdyje tokį nuostabų Visatos Valdovo pasireiškimą.
Bet čia pat sekė ir gundytojas. Kai saulutę uždengė praeinantis debesėlis, pristojo piktasis, norėdamas pagrobti mano džiaugsmą. Labai aiškiai girdėjau jo gąsdinimą: „Veltui džiaugiesi. Kaip tu atrodysi savo pašnekovo akyse, kai vėl pradės lyti, juk debesų danguje dar labai daug?“ Vėl apniukęs dangus tarsi patvirtino piktojo žodžius, ir aš sunerimau. Nerimas yra netikėjimo dalis, kuri gesina Dievo Dvasią. Jausmų pasikeitimas liudija šio veiksmo praktinę išraišką.
Praėjęs debesėlis vėl atidengė saulės skaistumą, nieku paversdamas gundytojo gąsdinimą. Bet piktasis neatstojo. Greitai saulę užstojo didesnis debesis, o mes, greičiau važiuodami, pasivijome didelį krovininį automobilį, kuris važiuodamas šlapiu asfaltu taškė vandenį taip, kad vairuotojas privalėjo įjungti langų valytuvus. Aptemęs dangus ir vandens purslai iš po priekyje važiuojančio automobilio ratų sudarė vėl atėjusio lietaus įspūdį. Gundytojas iš naujo pristojo gąsdindamas ir gėdindamas: „Štai, netoli Šeduva, kur tu turėsi išlipti. Pasigyrei vairuotojui, kad Viešpats dėl tavo maldos sustabdė lietų ir davė saulę. Bet Šeduvoje turėsi išlipsi iš automobilio į šaltą rudens lietų“. Ir net parodė viziją, kaip aš išlipu nukabinęs nosį, nes neišsipildė tai, ko prašiau. Vėl mano džiaugsmas buvo aptemdytas. Bet tuo metu pagalvojau, o kuo gi iš tiesų aš turėčiau tikėti: Dievu, kuris pažadėjo, kad lietaus nebus, ar velniu, kuris gąsdina, kad lis? Tuomet pasakiau velniui: „Atstok, Šėtone, nes aš tikiu ne tuo, ką tu sakai, o tuo, ką pažadėjo Viešpats!“ Buvau įsitikinęs, kad baimės ir gėdos jausmas, kurį mano širdyje norėjo pasėti piktasis, išnyko. Tada, tęsdamas savo pokalbį, papasakojau vairuotojui apie tuos du velnio gundymo ir gąsdinimo epizodus, ir mano pašnekovas vėl nustebo, jog aš tikiu, kad nebelis. Bet tai buvo gražus praktinis pavyzdys, kad per atnaujintą sąžinę ir vidinį minčių balsą galima kalbėti ir su Dievu, ir su velniu.
Kai privažiavome Šeduvos miestelį, buvo gražus saulėtas vakaras. Vairuotojas paspaudė man ranką ir pasakė, kad dar niekada gyvenime nematė tokio nuostabaus bendravimo su Visatos Kūrėju.
Žmogaus laiškas ir jį parašęs žmogus nėra vienas ir tas pats. Taip nėra vienas ir tas pats Biblija, kurioje surašyti Dievo karalystės įstatymai (Logos), ir Dievas, su kuriuo galime tiesiogiai bendrauti ne tik jausmais, bet ir kalba (Remia).
Mano gyvenimo pavyzdys dėl saulės keliaujant į Šeduvą liudija šį faktą.
Žinoti apie Dievą iš Biblijos ir pažinti patį Dievą kaip Asmenį bendraujant su Juo jausmais ir kalba, nėra vienas ir tas pats dalykas. Dievo Malonė nėra sausa biblinė kategorija, tai galimybė bendrauti su Dievu kaip su Asmeniu. Skaitydamas Šventąjį Raštą, atkreipk ypatingą dėmesį į tą aplinkybę, kad visi jo herojai bendravo su Dievu per kalbą ir stebuklus. Ar taip yra tavo gyvenime? Mano gyvenimo pavyzdys, kai aš per vieną minutę buvau išgelbėtas iš alkoholizmo pančių, taip pat pavyzdys iš kelionės į Šeduvą tai puikiai iliustruoja. Neturėti Dievo Sūnaus savo gyvenime yra įstatymo besilaikantis prakeikimas, o su Juo bendrauti – Dievo malonės palaiminimas.
„O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“ (1 Jn 5,14–15).
KODĖL PAVOJINGA NESKELBTI EVANGELIJOS KASDIEN?
“Jeigu skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina pareiga, ir vargas man, jei Evangelijos neskelbčiau” (1 Korintiečiams 9,16).
Paulius mums rašo, kad skelbti evangeliją yra jo būtina pareiga ir vargas jam, jei jis evangelijos neskelbtų. Kas yra pareiga? Jei aš turiu karvę, tai mano būtina pareiga yra ją kasdien pamelžti, nes jei to nedarysiu ji užtruks ir nebeduos pieno. Jei aš turiu šeima, man yra būtina pareiga kasdien eiti į darbą ir atlikti dienos užduotis. Jei to nedarysiu prarasiu darbą ir šeimos išlaikymą. Tas pats ir su kasdieniniu evangelijos skelbimu. Viešpats mus įspėja:
“Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: 'Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”(Mk 8,35-3
.Nevykdyti Dievo valios dėl kasdieninio evangelijos skelbimo yra tiesioginis Dievo aukos ant kryžiaus paniekinimas. Ši nuodėmė įvardijama kaip pakartotinis Viešpaties nukryžiavimas. Apaštalas Paulius verkė dėl daugelio iš Filipų bažnyčios:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Turime suprasti, kad Dievas iš savo didelės meilės žmogui, per savo Sūnaus Kristaus Jėzaus kančią ir mirtį parūpino naują, šventą prigimtį, kurioje mums privalu gyventi. Viešpats mus įspėjo, kad jei kūniškai gyvensime mirsime. Jei dvasia marinsime kūno darbus gyvensime (Rom 8,12-13). Kasdieninis evangelijos skelbimas ir yra kasdieninis senosios, velniškos prigimties marinimas, kad jos sąskaita augtume naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje (Ef 3,14-20). Viešpats šį procesą labai gerai išaiškino per kviečio grūdo augimą:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui”(Jn 12,24-25).
Vaisingas ir bevaisis grūdas liudiją apie du tikinčiojo kelius po išgelbėjimo. Platus kelias į prapultį ir siauras kelias į išgelbėjimą. Vaisingą grūdą sudaro tris sudėtinės dalys: Lukštas, tai mūsų fizinis kūnas, kuris iš dulkės atsirado ir į dulkę pavirs. Grūdo baltymas, tai mūsų sena, velniška prigimtis: pyktis, baimė, susierzinimas, pavydas, išdidumas ir kita, kurie evangelijos skelbime nyksta ir virsta į Dievo meilės savybes. Gemalas, tai mūsų naujoji prigimtis – Kristaus Dvasia, kurioje mums privalu gyventi ir augti iki tobulumo, kad mūsų kūnuose būtų pašlovintas Šventas Viešpaties vardas. Prisiminkime mūsų išnagrinėtą apaštalo Petro dvasinį augimą. Pradžioje jis buvo bailus, netikintis, tris kartus išsiginęs Kristaus. Bet jis, kaip vaisingas kviečio grūdas, atėjo į dvasinį tobulumą ir davė daug vaisiaus:
“Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. Net į gatves nešdavo ligonius ir guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų”(Apd 5,12-16).
Senoje velniškoje prigimtyje yra visos trys dvasinės žmogžudystės formos. Petras po trijų metų mokinystės kalaviju nukirto Malkui ausį. Sekdamas Kristaus pavyzdžiu jis atėjo į dvasinį brandumą ir per jį buvo pašlovintas Šventas Viešpaties vardas. Prisiminkime dar kartą, kaip kasdieninis evangelijos skelbimas naikina velnišką prigimtį ir augina mus naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje.
KUO SKIRIASI IŠMINTIS NUO KVAILUMO?
„Ne kiekvienas, kuris man sako: ’Viešpatie!’, įeis į Dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namus ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“ (Mt 7,21–27).
Kas gi tas išmintingas statytojas ir kvailas? Skaitydami Bibliją matysime daugybę Viešpaties palyginimų apie dvasinę gyvybę ir mirtį. Šakelė nešanti vaisių ir bevaisė šakelė. Druska sūri ir druska praradusi sūrumą. Žibintas po saiku ir žibintas stovintis ant kalno. Penkios protingos mergaitės ir penkios kvailos. Protingas statytojas ir kvailas statantis namą ant smėlio. Šie visi palyginimai yra skirti mums imantiems kryžių ir jo neimantys:
“Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38–39).
Ketvirtas žingsnis paskui Jėzų Kristų yra kryžiaus paėmimas. Jo tikroji prasmė Dievo darbų atlikimu naikinti velnišką prigimtį su jos savybėmis dvasine žmogžudystę, baime, gėda. Nykstant velniškai prigimčiai auga mūsų naujoji prigimtis Kristaus Dvasia. Viešpats mums užrašė, kad esame išgelbėti malone ir per gimimą iš Dvasios tapę naujais kūriniais, turime atlikti Dievo darbus:
“Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,8-10).
Krikščionybės esmė yra gyvenimas naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje, nes senoje prigimtimi mums gyventi uždrausta.
LIUDIJIMAS APIE GYVENIMĄ DVASIA
“Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”(Mt 28,19-20).
Tai turime daryti kasdien: “Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą” (Psalmių 96,2).
Pirmieji mokiniai buvo ištikimi Viešpaties įsakymui dėl kasdieninio skelbimo:
“Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi” (Apaštalų darbų 5,42);
Iš Švento Rašto eilučių matome apaštalo Pauliaus kvietimą sekti jo pavyzdžiu (1Kor 11,1):
„Jis aiškinosi sinagogose su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje“ (Apaštalų darbų 17,16).
Viešpats Jėzus atėjo į šią tamsybių žemę skelbti Gerosios naujienos apie išgelbėjimą ir tuo mums paliko pavyzdį. Taigi Viešpats bus su mumis per visas gyvenimo dienas, jei stropiai vykdysime Jo valią, šiuo atveju – jei sieksime skelbti Evangeliją kasdien. Yra ir kita pusė, tai neskelbti Evangelijos, todėl parašyta:
„Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“.
Vykdydamas Dievo valią kasdien išeinu į miesto gatves skelbti Dievo garbės Evangeliją. Dažniausiai matau, kad esu senoje, velniškoje prigimtyje. Todėl einu prie žmonių nedrąsiai ir klausių: „Ar jūs tikite, kad Kristus numirė už jūsų nuodėmes?“ Žmonės purkštauja, neaptenkinti. Kiti paniekinamai nutyli, treti sako atstok sektante, aš turiu savo Dievą. Man nemalonu visa tai matyti ir girdėti ir šie užgauliojimai mane skaudina, bet kaip parašyta: „Jei dėl Kristaus kenčiate, esate aplaiminti“. Biblijoje parašyta, kad turime sekti Kristaus pavyzdžiu ir nieku laikyti gėdą:
„Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme“(Hebr 12,1-4).
Sekti Kristaus pavyzdžiu yra kryžiaus kančia, kuri naikina velnišką prigimtį ir praėjus atitinkamą kančios kieki įvyks Dievo šlovė, kai būsiu pervestas iš nuodėmingos prigimties į naują prigimtį Kristaus Dvasią. Biblijoje užrašyti šie Dievo pažadai:
„Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti. Verčiau džiaukitės Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu“ (1 Pt 4,12–13).
Toliau skelbdamas Evangeliją, pamačiau, kad priešiškumas užgauliotojams, baimė ir gėda, ėmė tirpti ir vietoje šių velnio savybių ėmė daugėti meilės ir džiaugsmo skelbti Evangeliją. Skelbdamas Evangeliją, dieną iš dienos eilę metų, žinojau, kad prasidėjo Velykos mano širdyje-perėjimas iš velniškos prigimties į Kristaus Dvasią. Tai nuostabiausias stebuklas tikinčiojo gyvenime, kai tavyje apsireiškia Visatos Kūrėjo šlovė. Dar po minutėlės priešiškumas, gėda ir baimė išnyko ir buvau kaip vyno išgėręs žmogus, nes mylėjau žmones ir turėjau savo širdyje ramybę ir džiaugsmą. Mano širdyje vyravo Dievo Dvasios vaisiai:
„Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5,22-25).
Jei iki perėjimo į Kristaus Dvasią kreipiausi į žmones bailokai ir todėl kalbėjau pažemintu tonu ir garsų, kad negirdėtų aplinkiniai. Tai iš buvimo senoje, velniškoje prigimtyje. Bet jau būdamas Kristaus Dvasioje skelbiau Evangeliją drąsiai, pakeltu garsu, kad ir aplinkiniai girdėtų. Šitą stebuklą mano širdyje galėjo padaryti tik Dievas.
Vėliau, važiuodamas namo autobusu, su dviem savo dukterimis, mačiau nuostabų stebuklą. Buvau tiek pripildytas Šventosios Dvasios, kad norėjau balsiai pagarbinti Dievą užtraukęs giesmę. Aš tai norėjau padaryti ir todėl, pradžioje negarsiai užtraukiau šlovinimo giesmę. Dukros sunerimo ir paprašė manęs tučtuojau tai baigti. Bet man jų baimės atrodė tokios nereikšmingos, kad aš tik pagarsinau savo giesmę. Mano dukros, tik susižvalgė ir nėrė nuo manęs toliau, vaidindamos, kad manęs nepažysta. Man buvo suprantamos jų baimės, juk jos nebuvo Kristaus Dvasioje. Nustebusiems keleiviams galėjau paaiškinti savo meilės ir džiaugsmo priežastį, kad jis ateina per gimimą iš Dvasios.
Besąlygiškai galiu teigti, kad Evangelijos skelbimas yra mokslas išeiti iš mums įprastos gyvensenos senoje, velniškoje prigimtyje ir įsišaknyti ir įsitvirtinti Kristaus Dvasioje, kaip parašyta:
\
“Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis ir gylis, ir aukštis, ir pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta visą pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės” (Ef 3,17-19).
Mokydamiesi apie išmintingą ir kvailą statytoją prisimename Viešpaties pamokymą apie kryžių:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?! Arba kuo žmogus išpirktų savo sielą? Juk žmogaus Sūnus ateis savo Šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16,24–27).
Iš kasdieninio Evangelijos skelbimo ir šio Viešpaties darbo atlikime pereidami iš savo velniškos gyvybės į naują prigimtį Kristaus Dvasią, galime nustatyti esame protingi ar kvaili statytojai.
IŠMINTIS
„Jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą“ (Pat 2,2–5).
Išmintingas žmogus žino kas yra Dievo baimė ir ji susideda iš kelių dalių:
1. Išmintingas žmogus žino, kad po gimimo iš Dvasios, jis kaip dovaną gavo naują šventą prigimtį Kristaus Dvasią. Jis žino, kad naujoje prigimtyje nėra mirties, nėra ligų, baimės, gėdos skelbti Evangeliją. Jis žino, kad senoje, velniškoje prigimtyje, su jos žmogžudystėmis, baimėmis ir gėda išpažinti Viešpatį Jėzų, mums uždrausta gyventi, nes už tai skirta mirties bausmė:
„Jei gyvenate pagal kūną-mirsite. Bet jai Dvasia marinate kūniškus darbus–gyvensite“(Rom 8,13).
2.Išmintingas žino, kad jei jis neims Kristaus kryžiaus darbų, tai praras bendravimą su Dievu ir neįgys septynių bendravimo savybių. Tai dvasinė mirtis. Tikėjimas be darbų miręs (Jok 2,17).
3.Išmintingas žino, kad kasdieninis Evangelijos skelbimas naikina velniška prigimtį su jos žmogžudystėmis, baime, gėda ir vietoje jos augina naują prigimtį Kristaus Dvasią. Parašyta:
“O dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni tarnauja garbingiems reikalams, kiti - negarbingiems. Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui” (2 Tim 2,20-21).
KVAILUMAS
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ (Hebr 6, 4–
.Neprotingas neskelbs Evangelijos kasdien, nes jam nežinomi šie Rašto pamokymai:
1.Jam nelabai žinoma, kad už gyvenimą pagal seną, velnišką prigimtį egzistuoja mirties bausmė:
„Jei gyvenate pagal kūną-mirsite. Bet jai Dvasia marinate kūniškus darbus–gyvensite“(Rom 8,13).
2. Neprotingam tikinčiajam nežinoma, kad Evangelijos skelbimas yra kasdieninis velniškos marinimas ir priemonė iš nuodėmės kūno pereiti į naują prigimtį Kristaus DVASIĄ. Jei tai nevyksta tavo gyvenime, tai vyksta Viešpaties Jėzaus nukryžiavimas ir tampama Dievo priešu:
„Daugelis - apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu - elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus“(Fil 3,18-19).
Kvailumas nežino, kad atsisakymas dirbti Dievo darbus yra kryžiaus paniekinimas, atsisakymas gyventi naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje. Tai viešpaties dovano išgelbėjimo paniekinimas. Apaštalas Petras įspėja:
„Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto Šventojo įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: „Šuo sugrįžta prie savo vėmalų“, ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2,20–22).
3.Kvailumas nežino, kad kryžiaus ėmimas yra dvasinė gyvybė teikianti asmeninį bendravimą su Dievu per septynias savybes:
Pirmoji bendravimo su Dievu savybė. Lavinimasis girdėti Dievą ir velnią.
Antroji bendravimo su Dievu savybė. Mokėjimas prisipildyti Šventąja Dievo Dvasia.
Trečioji bendravimo su Dievu savybė. Stengimasis neliūdinti Dievo Šventosios Dvasios.
Ketvirtoji bendravimo su Dievu savybė. Kūno darbų marinimas Dvasia.
Penktoji bendravimo su Dievu savybė. Baimė įžeisti Dievo Šventąją Dvasią.
Šeštoji bendravimo su Dievu savybė. Gebėjimas naudotis angelų pagalba ir demonų kalėjimu.
Septintoji bendravimo su Dievu savybė. Tobulėjimas.
4. Kvailumas netiki ir nežino, kad už Dievo dovanos paniekinimą – gyvenimą naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje ir gyvenimą vietoje jos, senoje velniškoje prigimtyje, yra iškirtimas ir sudeginimas:
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jn 15,5–6).
PIRMOJO DARBO IŠVADA
KASDIENINIS EVANGELIJOS SKELBIMAS
“Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,8-10).
Priėmę Dievo malonės dovaną, tampame nauju kūriniu ir turime galingą jėgą atlikti Dievo darbus, kad vietoje baimės įgytume meilę. Dėl šio turime skelbti Dievo garbės Evangeliją:
“Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”(Mt 28,19-20).
Tai turime daryti kasdien: “Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą” (Psalmių 96,2).
Pirmieji mokiniai buvo ištikimi Viešpaties įsakymui dėl kasdieninio skelbimo:
“Kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi” (Apaštalų darbų 5,42);
Iš Švento Rašto eilučių matome apaštalo Pauliaus kvietimą ekti jo pavyzdžiu (1Kor 11,1):
„Jis aiškinosi sinagogose su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje“ (Apaštalų darbų 17,16).
Viešpats Jėzus atėjo į šią tamsybių žemę skelbti Gerosios naujienos apie išgelbėjimą ir tuo mums paliko pavyzdį. Taigi Viešpats bus su mumis per visas gyvenimo dienas, jei stropiai vykdysime Jo valią. Šiuo atveju – jei sieksime skelbti Evangeliją kasdien. Turime nugalėti visas aplinkybes, kurios trukdo mums ir įtvirtinti kasdieninį Evangelijos skelbimą. Tai pirmasis darbas, kurį turi atlikti Dievo vaikas, kad pasiektų savo tikėjimo tikslą – sielos išgelbėjimą iš velniškos prigimties ir išmoktų gyventi naujoje prigimtyje Kristaus Dvasioje.
Vykdysime Dievo valią, ar jos nevykdysime ir yra atsakymas apie kryžiaus paėmimą ar jo atmetimą:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?! Arba kuo žmogus išpirktų savo sielą? Juk žmogaus Sūnus ateis savo Šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16,24–27).
Jau dabar kiekvienas tikintysis, iš kasdieninio Evangelijos skelbimo, gali nustatyti ar jis nukryžiavo savo seną, velnišką prigimtį, ar priešingai. Jis paniekino Viešpaties dovaną - gyvenimą Kristaus Dvasioje ir tuo pakartotinai nukryžiavo Viešpatį Jėzų.
Rašydamas apie šį pirmąjį darbą pateikiau tik keletą pavyzdžių apie nuostabų ir tikrą bendravimą su savo Viešpačiu ir valdovu Jėzumi Kristumi. Nesu tobulas, bet gal mano gyvenimo pavyzdžiai paskatins Dievo vaikus drąsiau imti Viešpaties kryžių ir siekti pažinti savo Kūrėją kaip Asmenį.
Apaštalas Petras iš bailaus ir netikinčio Dievo mokinio tapo galingu ženklais ir stebuklais apaštalu, pašlovinusiu Šventą Viešpaties vardą savo kūne. Mums jis rašo:
“Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais. Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę” (2 Pt 1,2-11).
