Ar Dievas priešinasi Bažnyčiai?

Francis FRANGIPANE

Kai aš dalyvauju didelių miestų maldos konferencijose, manęs dažnai klausia, kokia "demoniška jėga" priešinasi Kristaus kūnui tame regione. Netgi prašo atskleisti "senovinį vardą" dvasios, kuri trukdo bažnyčių augimui ir prabudimui toje vietoje.

"Ar jūs tikrai norite žinoti vardą pačios galingiausios dvasios, kuri priešinasi daugumai krikščionių?" - paklausiu aš. Pašnekovai pritariamai linkteli.

"Tai Jahova."

Mano auditorija staiga tampa panaši į medį pilną pelėdų ir visada būna sugluminta, išgirdusi tokį mano atsakymą. Jie būna įsitikinę, kad aš nesupratau jų klausimo, kol aš nepaaiškinu pasiremdamas Šv. Raštu, kad Dievas "išdidiems priešinasi" (Jok. 4:6).

Dievas nepateisins išdidumo, ypatingai religinio. Štai kaip galima apibūdinti tokį išdidumą: mes giriamės savo pasiekimais, ištinstam nuo savo žinojimo ir teisiame kitus. Todėl gyvasis Dievas priešinasi mūsų pastangoms laimėti mūsų miestus. Iš tikrųjų religinis išdidumas yra pati blogiausia stabmeldystė, nes pastato žmogų Dievo vietoje. Jėzus pasakė apie save, "Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia" (Jon. 8:50).

Kiekvieną kartą, kai mes siekiame išaukštinti save, mes veidas į veidą susiduriame su Dievu, kuris ne tik siekia šlovės, bet ir teisia tuos, kurie save išaukština. Mūsų amerikietiška tradicija pasiaukštinti nors ir ambicingų žmonių gerbiama, tačiau tai yra "bjauru Dievo akyse" (Lk. 16:15).

Senajame Testamente yra daug atvejų, kurie parodo, jog Dievas priešinasi žmogaus išdidumui. Laikas nuo laiko Jis pats, o ne Izraelio priešai sutrukdydavo tautos klestėjimui. Dievas leisdavo, kad Izraelio priešai nugalėtų Jo žmones, vesdamas juos į nusižeminimą, atgailą ir prabudimą.

Dievo šauksmas į Izraelį taip pat tinka ir mums: "O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais! Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką!" (Psl 81:13-14).

Baisios tamsybių jėgos įsiveržusios į mūsų žemę. Priešai slankioja gatvėmis, ieškodami, ką praryti (žiūr. 1 Pt. 5:8). Mūsų viltis yra Dieve ir mes neturime patys ieškoti susitikimų su priešu, tačiau visiškai pasiduoti Dievui. Jei mes tikrai "mokysimės iš Jo", tuomet mes būsime kaip Jėzus "romūs ir nuolankios širdies" (Mt. 11:29). Ir Dievas, kuris teikia malonę nuolankiesiems, išgelbės tautą nuo žlugimo (žiūr. Jok. 4:6).

Viešpaties pažadas yra mums žinomas. Jis sako, "Jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę" (2 Kron. 7:14).

Galbūt kas nors pasakys: "Aš nusižeminęs ir meldžiuosi". Deja, mūsų nusižeminimas nėra visiškas nusižeminimas tol, kol mes neišmokstame nusižeminti ne tik prieš Dievą, bet ir vienas prieš kitą.

Turime suprasti, ką Dievas vadina "savo žmonėmis". Mes tai suprantame, kaip ribotą ratą draugų, giminių ir krikščionių, kurių kultūra ir šlovinimo būdas yra daugiau ar mažiau panašūs į mūsų. Tačiau, kai Viešpats sako "mano žmonės", Jis mato daug platesnį žmonių ratą. Jis mato visus, "kurie vadinasi Jo vardu". Dievo akyse Jo žmonės yra iš skirtingų denominacijų ir etninių grupių, kurioms duotos skirtingos dovanos ir jėga, kad tarnautų visam Kristaus kūnui tame mieste.

Kiekviena bažnyčia yra skirtinga ir turi skirtingas Dvasios dovanas bei jėgą. Mes žiūrime vieni į kitus ir mus baugina jėga, kuri yra kitoje bažnyčioje. Pasinaudodamas mūsų baimėmis, velnias ne tik atskiria mus, bet ir verčia jaustis išdidžiai dėl mūsų atsiskyrimo. Ir būtent, dėl tokių sugadintų tarpusavio santykių, mūsų visuomenės žaizdos negali būti išgydytos.

Jei palygintume save su pirmuoju amžiumi, tai mes labiau panašūs ne į krikščionis, bet į religinę grupę, kuri vadinosi fariziejais - jų vardas reiškė "atsiskyrę".

Mes norime, kad Dievas išgydytų mūsų žemę. Ta žemė, kurią Dievas nori išgydyti, yra po mūsų kojomis, o mes esame susiskaldę. Išgydymai išsilies tik tuomet, kai mes tapsime "Jo žmonėmis", t.y. kai nusižeminsim ir pripažinsim, kada mums nepavyko parodyti Jėzaus meilės bendraujant su kitais.

Tam, kad galėtų išgydyti visuomenę, Dievas ieško krikščionių, kurie būtų vieningi, "nusižeminę ir melstųsi". Kai baltaodžiai krikščionys nusižemina ir paprašo juodaodžių krikščionių ir indėnų tikinčiųjų atleidimo, Dievas pradeda gydyti jų šalį. Kai skirtingos bažnyčios nusižemina ir ieško Dievo veido kartu, tuomet išsiveržia gyvybės šaltinis ir prasideda pasikeitimai.

Atleidimas apvalo mūsų kultūrą nuo vakarykščių griuvėsių. Kai nusižeminę klaupiamės ant kelių ir paprašome vieni kitų atleidimo dėl savo netinkamo bendravimo, kuris atnešė žaizdas ir skilimus, Dievas danguje išgirsta ir išgydo žemę po mūsų kojomis.

Iš žur. "Charizma"