2. BALSAI

Ivanas ŠKULIS

Dvasios dovanos: demoniškos apgaulės atskleidimas
1. Kodėl žmonės patiki klaidinančiomis dvasiomis?
2. Balsai
3. Teisingi ir melagingi regėjimai.
4. Dvasių atskyrimo dovana: sugriaukim kai kuriuos mitus.

Pati primityviausia apgaulės forma - tai balsas, kurį žmogus girdi ausyse (kažkas panašaus į garso haliucinacijas) arba "savo galvoje". Tas balsas prisistato kaip paties Dievo balsas. "Balsas galvoje" iš tiesų yra labai rimta problema, su kuria dažnai susiduria psichiatrai savo praktikoje.

Pats balsų girdėjimo faktas galbūt dar nėra apsėdimo ženklas. Bet yra konkretūs požymiai, tokie kaip balso praneštos informacijos turinys, tonas, kalbos pobūdis, pagal kuriuos galime aiškiai nustatyti, jog tai - demoniški pasireiškimai.

Ką sako šie balsai?

Juos visus galime nusakyti viena Šv.Rašto vieta: "Jie yra iš pasaulio, todėl kalba kaip iš pasaulio" (1 Jn. 4:5).

Jie kalba pasaulietiškai. Klaidinančios dvasios yra neatskiriama šio pasaulio dalis iš pačių žemiausių "demoniško pasaulio" sluoksnių. Jeigu jos kažkada ir pažinojo Dievą, tai arba pamiršo arba sąmoningai iškreips Jo paveikslą. Todėl visa, ką jos šnekia, vienaip ar kitaip suprantama būtent pasauliui, į jų kalbas tuoj pat atsiliepia kūnas. Tokia informacija visiškai nestato atgimusios dvasios, bet maitina sielą, pasotina intelektualinius poreikius, jeigu žmogus jų turi, arba paglosto savimeilę, išdidumą, ambicijas. Ant šio kabliuko dažniausiai "užkimba" naujai atsivertę, labai emocionalūs, širdingi žmonės arba net neatsivertę.

Pažiūrėkime, ką dažniausiai kalba "balsai"?

Paslaptys

Tai bandymas neva atskleisti globalines paslaptis, liečiančias erdvę (Visatos sandarą), laiką (ateitį ir praeitį), pomirtinį žmogaus likimą, žmogaus sielos sandarą. Nieko naujo šiose "paslaptyse" nėra. Klaidinančios dvasios tiesiog kopijuoja bedievišką rimtesnių demoniško pasaulio gyventojų - klaidinančios religijos dvasių - melą. "Balsų" kalbose dažnai galima išgirsti okultinių mokymų, rytų filosofijų bei religijų motyvus. Remiantis tuo, galime padaryti prielaidą, kad egzistuoja visų tamsiųjų jėgų vieningas "idėjų bankas", kuris padeda plėtotis "paslaptingai bedievystei" ir tarnauja antikristo dvasiai. Visos šios paslaptys be to, kad yra giminingos melagingoms religijoms ir kultams, dar turi vieną bendrumą - jos visiškai neatitinka Biblijos ir negali būti ja patikrintos. Biblijoje niekur nekalbama apie fizinę Visatos sandarą, taip pat Biblijoje nei žodžiu neužsiminta apie dvasinę Visatos struktūrą (astralą, mentalą ir kitus terminus, naudojamus okultiniuose mokymuose). Laiko tarpas, apie kurį kalba Biblija, yra nuo pirmojo Būties knygos skyriaus iki paskutinio Apreiškimo knygos skyriaus. O visa, kas buvo iki dangaus ir žemės sutvėrimo ir kas bus po to, kai bus sukurtas Naujas Dangus ir Nauja Žemė, nuo mūsų yra paslėpta. Todėl visi tokio pobūdžio "apreiškimai" negali būti patikrinti Biblija. Dievas niekada neįves savo vaikų į tokią keblią situaciją, kad apreikštų jiems tai, ko negalima būtų patikrinti Jo Paties Žodžiu, net jeigu tai būtų ir teisinga informacija. Jau nekalbant apie tai, kad tokios "paslaptys" dirgina nervus ir pataikauja kūnui, bet visiškai nieko neduoda žmogaus dvasiai. Jos sąmoningai ir kryptingai iškreipia Dievo vaizdą arba paprasčiausiai nukreipia nuo Jo.

"Trečiojo testamento" idėjos

Kaip žinome, yra du testamentai - Senasis ir Naujasis, pastarasis yra paskutinis. "Trečiojo testamento" idėjomis, kurias "apreiškia" klaidinančios dvasios, aš vadinu štai ką: "balsas" visokiais būdais stengiasi įteigti savo "klientui", kad yra kažkas, ką "Jis" (t.y. Dievas, kuriuo jis apsimeta) atskleidžia jam pirmam. Ir iki jo (jos) niekam, niekada ir niekur nebuvo atskleidęs, net Biblijoje. Dar daugiau, "balsas" neretai uždraudžia bet kokį bandymą patikrinti jo pateiktą informaciją Biblija. Ten šito nėra, neverta ir bandyti ieškoti Biblijoje. O nėra todėl, kad tuo metu, kai buvo rašoma Biblija, žmonija dar nebuvo priaugusi iki tokių minties viršūnių ir pažinimo, bet štai dabar "Jis" gali atverti, patikėti šitą didelę paslaptį tam "laimingajam", kurį "Jis" laiko savo išrinktuoju. Dažniausiai tokie pareiškimai būna palydimi gąsdinimais ("Tu turi tikėti Manimi, kaip tu drįsti abejoti?"), manipuliacija žmogaus išdidumu ir atsakomybės jausmu: štai kokį didingą dalyką aš tau patikėjau, o tu vis dar abejoji, nuo tavęs priklauso viso pasaulio likimas, kaip tu drįsti netikėti? Dažniausiai "balsas" dar ir uždraudžia kalbėti apie "paslaptį" kitiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurie gali jį demaskuoti. Aš žinau vieną atvejį, kai klaidinanti dvasia įtikino vieną merginą, kad ji yra išrinkta būti "Jo" (t.y., atleiskite, "Kristaus") nuotaka, bet griežtai uždraudė tai pasakyti pastoriui, nes jis nesupras. Tačiau mielai leido pasakoti apie tai dvasiškai silpniems, naujai įtikėjusiems, kurie patikėjo, ir jų supratimas apie Kristų buvo labai iškreiptas.

Taigi "trečiojo testamento" elementai yra idėja to, kad apreiškimas duodamas pirmą kartą per visą žmonijos istoriją. Tarp kitko, tokie skaitlingi kaimyninės Rusijos kultai, paremti būtent "trečiojo testamento" principais - tai plačiai nuskambėjusi Marijos Devi Kristaus sekta, Dievo motinos centras, Visariono kultas ir t.t. Tai, mano manymu, ypatingai pavykę demoniškos apgaulės pasireiškimai, kurie pasiekė logišką pabaigą.

Smulkmeniškas buitinis vedžiojimas

Iš tiesų tauta žūsta dėl pažinimo stokos. Pamenu diskusiją, kuri vyko prieš daug metų vienoje bažnyčioje, šeštadieninio Dievo Žodžio nagrinėjimo metu. Studijavom eilutę iš Biblijos: "Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai". Ką reiškia būti vedamu Dievo Dvasios? Ar tai reiškia, kad jeigu atsikėlęs ryte tu negirdi balso, kuris tau pasakytų į kokią konkrečiai parduotuvę tu turi eiti nupirkti sūnui sportbačius fizinio pamokai, reiškia - tu nesi Dievo vaikas? Pamenu, kaip daugelis pasipiktino broliu, kuris bandė paaiškinti, kad Dievo vedimas jokiu būdu negali būti susietas su sportinių batelių pirkimu. Ir tai vyko senoje sekmininkų bažnyčioje. Taigi kai kuriose sekmininkiškose bendruomenėse, kurios gyvavo sovietiniais laikais, egzistavo neteisingas supratimas, koks turi būti dvasinis žmogus. Jie manė, kad tai žmogus, girdintis Dievo balsą, vadovaujantį visiems jo poelgiams. To būtų galima ir neminėti, jeigu tai nesikartotų šiandien naujose charizmatinėse bažnyčiose.

Į ką tai pavirsta? Kažkokie "balsai" iš tiesų pradeda "vedžioti" žmones. Jie kalba: "Rytoj atsikelk 8 val. ryto ir eik tokiu tai adresu, paskambink į duris, ten tavęs kai kas lauks", arba "eik ten ir ten, tavęs ten lauks tas ir tas". "Sėsk į 55 troleibusą". "Valgyk tik kiaušinius". "Nenešiok kepurės ( arba atvirkščiai - nešiok kepurę)".

Kuo visa tai baigiasi? Yra keletas pasekmių.

1) Žmogus nusimeta nuo savęs atsakomybę. Žmonėms, kurie bijo ir nemėgsta prisiimti atsakomybės, "lengva ir malonu" būti kažkieno vedamais (vadovaujamais) iš išorės. Žmogus tampa pasyvus, bevalis, jis nepriima sprendimų, laukdamas impulso iš "Dievo" bet kokiam, net paprasčiausiam veiksmui. Tampa uždaras, pastoviai įsiklauso į save ir po truputį tampa kažkokiu "dvasiniu" zombiu.

2) Žmogus pradeda gyventi nuolatinėje baimėje - neišgirs, nesupras įsakymo, neįvykdys jo ir t.t.

3) "Balsas" gali skatinti žmogų elgtis absurdiškai, nenatūraliai, keistai aplinkinių atžvilgiu. Ir tokiu būdu kompromituoti Dievo vardą, kurio įsakymu neva jis veikia ir bažnyčią, kuriai priklauso. Apie tokią bažnyčią žmonės paprasčiausiai galvos, kad ten "visi tokie".

4) Ir pati baisiausia pasekmė - labai greitai "balso" įsakymuose pradeda atsirasti atsiribojimas nuo tikrovės ("nesusiderinimas" su realybe).

Jis gali tau liepti eiti kažkur ("ten tavęs lauks") bet, pasirodo, ten niekas tavęs nelaukia. Jis gali tau diktuoti troleibusų ir autobusų numerius, kuriais tu turi važiuoti, bet visa tai baigsis tuo, jog tu pusę dienos be reikalo važinėsi po miestą. Jis gali tau numatyti susitikimą su kuo nors, bet jis neįvyks. Visai natūralu, kad tu pareikalausi pasiaiškinimo. Ir įsivaizduok - jis ims išsisukinėti. Jis kalbės maždaug taip: "Aš norėjau tave išbandyti". Arba - "tas žmogus nepaklausė "Mano balso". Arba - "velnias iškreipė "Mano žodį". Kuo visa tai baigsis? O gi tuo, kad tu paprasčiausiai negalėsi niekada būti tikras, tu abejosi, teisinsiesi, teisinsi Dievą, ieškosi paaiškinimų, blaškysiesi ir nežinosi tikras tai balsas ar melagingas. Ir apskritai, aš žinau, kad panašūs dalykai gali atvesti žmogų į psichiatrinę ligoninę.

Atsimink! Dievas neužsiima vadovavimu buitiniams reikalams!

Jeigu "balsas" tau pasakinėja autobusų ar troleibusų numerius, praneša, kas skambina telefonu, ar padiktuoja receptą, kaip išsivirti košę, tu tikrai turi rimtų problemų. Dievas nevaldo žmonių per anteną, įstatytą jų galvoje.

Paslaptys ir faktai iš kitų žmonių gyvenimo

Tai turbūt pats bjauriausias klaidinančių dvasių pasireiškimo būdas. Šis demoniškas veikimas remiasi ant klaidingu supratimu, jog "pranašui" negali būti jokių paslapčių apie žmonių gyvenimus. "Pranašas" - toks ypatingas asmuo, esantis "virš gėrio ir blogio suvokimo ribos", kuris gali ir netgi privalo viską apie visus žinoti. Dažniausiai informacija būna melaginga. Pavyzdžiui, klaidinanti dvasia praneša savo "nešiotojui", kad brolis A netinkamai elgėsi, arba paprasčiau sakant, nusidėjo su seserim B. Tai gali būti absoliutus melas, bet jeigu žmogų su klaidinančia dvasia bažnyčioje pripažįsta kaip "pranašą", įsivaizduokite, kokie nemalonumai gali visus ištikti.

Būna tokių bažnyčių, kuriose žmonės yra paprasčiausiai įbauginti. Jie negali ramiai ateiti į tarnavimą, nes nėra garantijos, kad prie jų neprieis "pranašas" ir nepasakys: "Man Dievas pasakė apie tave tą ir tą". Papasakosiu tokį atvejį, kurį išgirdau iš vienos sesers. Štai jos pažodinis pasakojimas: "Aš žinojau, kad viena mergina greitai ištekės, nes ji pati man apie tai pasakė. Staiga prie manęs prieina kita mergina, turinti "apreiškimą", ir sako: "Ar šita sesuo išteka už to brolio?" "Apskirtai, tai paslaptis." - tegalėjau pasakyti aš. "Tik ne man!"- tvirtai pareiškė ši. Ir paslaptingai pridūrė: "Aš juk viską matau."

Ką galima būtų apie visa tai pasakyti? Tai pažeista asmenybės teisė į paslaptį. Jeigu mergina, kuri ruošėsi ištekėti, būtų norėjusi, kad ta sesuo, gaunanti apreiškimus, žinotų apie jos santuoką, ji pati būtų jai pasakiusi. Tačiau, jeigu ji jai ar kitiems žmonėms kol kas nieko nepasakė, tai jos reikalas. Gauti tokią informaciją - reiškia pažeisti asmens teisę. Dievas tokių "pažymų" apie asmeninį kito žmogaus gyvenimą neišduoda, todėl gali būti tik du tokios informacijos paaiškinimai: antgamtinis įžvalgumas arba apreiškimas.

Minčių skaitymas

Tai labai panašu į tai, apie ką dabar kalbėjome. Pamenu, kai buvau jaunas krikščionis, bijojau vieno "pranašo", kuris sakė, kad Dievas jam suteikė ypatingą sugebėjimą skaityti svetimas mintis ir "matyti", ką žmogus jaučia. Ne dėl to, kad aš mąstyčiau ar jausčiau kažką nuodėmingo, bet pats faktas, kad mano vidinė būsena kažkam nėra paslaptis, sukeldavo manyje milžinišką nepasitikėjimą. Dievas gerbia asmenybės neliečiamumą ir Jis sukūrė mūsų vidinį pasaulį taip, kad jis būtų neprieinamas niekam, išskyrus Jį patį. Niekas neturi teisės įsiveržti į mūsų vidinį pasaulį be mūsų leidimo.

Ypatingas išsirinkimas

Pagrindinė tokių "apreiškimų" idėja veda į tai, kad apreiškimo gavėjas yra ypatingas, išrinktas žmogus, ir jam pavesta atlikti didingą, ypatingą, tiesiog unikalią misiją vietinės bažnyčios arba net visuotinės (žemės) bažnyčios istorijoje. Natūralu, kad ši misija bus mažai kam suprantama. Ir pirmieji žmonės, kurie to nesupras (sako "balsas"), tai bažnyčios vyresnieji, subrendę tikintieji (ir čia jis teisus).

Pats "balso" tonas taip pat gali jį išduoti. Jis būna grubokas (arba dažnai tiesiog grubus), familiarus, plepus, daugiažodžiaujantis. Jis dažnai vartoja tokius išsireiškimus, kaip "ne tavo reikalas", "nelįsk" ir t.t.