 |
|---|
|
|---|
Klaidingas supratimas apie dvasių atskyrimo dovaną yra artimai susijęs su neteisingu supratimu apie "pranašus". Tai yra mitas, kad "pranašas" tai žmogus, kuris viską apie visus žino ir viską visuose mato. Čia norėčiau sustoti ir išsamiau pakalbėti apie tai.
Pasaulyje yra tokių žmonių, kurie turi tam tikrų psichikos ypatumų, kuriuos aš vadinu "superjautrumu". Kaip taisyklė, tai yra ypatingas jautrumas energijos protrūkiams, supančių žmonių nuotaikoms, visam tam, kas vadinama "atmosfera" (turima galvoje "dvasinė atmosfera", psichologinis klimatas). Paprastai tokie žmonės kiekvienoje aplinkoje ar patalpoje jaučia gerą arba blogą "atmosferą", o kiekvieną žmogų stengiasi "pajausti", ar jis nepakenks jų superjautriai vidinei emocinei energetinei pusiausvyrai. Dažniausiai tokias problemas gali turėti žmonės, kurie kažkada buvo užburti, užhipnotizuoti ar prakeikti, arba tie, kurie patys užsiiminėjo ekstrasensorika. Kai tokie žmonės su neišgydytu "superjautrumu" ateina į bažnyčią, jie pirmiausiai pradeda tyrinėti atmosferą, stengiasi ištirti kokia "dvasia" čia veikia. Nežinau dėl kokių priežasčių (jų gali būti daug) jie ir iš bažnyčios grįžta išsekę. Tai skatina juos prieiti išvados, kad bažnyčioje negera "atmosfera". Tokiem žmonėm reikia padėti išsilaisvinti nuo "superjautrumo" ir jokiu būdu jo neskatinti, nepraktikuoti ir nesekti paskui jų jautrumą. Jeigu superjautrus žmogus sako, kad šiandien bažnyčioje, penktoje eilėje buvo bloga "atmosfera", reikia suprasti "dvasinė atmosfera", o gera "atmosfera" buvo tik aštuntoje eilėje, tai jokiu būdu nereikia pradėti ieškoti nuodėmių tuose žmonėse, kurie nesėdėjo aštuntoje eilėje.
"SUPERJAUTRUMAS" - TAI NE DVASIŲ ATSKYRIMO DOVANA!
Dvasių atskyrimo dovana tai ne dvasinis barometras, ne prietaisas "atmosferos" matavimui, kuris nustato velnių skaičių vienam gyventojui ar vienam kubiniam centimetrui oro. Dvasių atskyrimo dovana suteikiama visai kitu tikslu.
Dvasių atskyrimo dovana netyrinėja kito žmogaus asmenybės. Vienas žmogus, kuris pretendavo į dvasių atskyrimo dovaną, taip kalbėjo apie save: "Aš negaliu važiuoti tramvajumi. Ten pilna demonų". Ne naujiena, kad šiandien yra tokių susirinkimų, kur kiekvieną ar beveik kiekvieną sekmadieninį tarnavimas prasideda demonų išvarymu iš patalpų. Ir tai vyksta ne tik bažnyčios nuomojamose patalpose, bet ir bažnyčios pastatuose bei butuose, kur renkasi namų grupės. Bažnyčios nariai mato patalpose esančius demonus, jie taip pat mato, kaip tie demonai palieka patalpą tam tikros maldos metu. Įdomu tai, kad po savaitės tie patys demonai atsiduria tose pačiose vietose ir "teritorijos valymo procesas" prasideda iš naujo.
Ar jums teko kada susidurti su tokiais reiškiniais? Nieko blogo neįtardamas ateini į bažnyčią, prie tavęs prieina "pranašas skiriantis dvasias" ir sako: "Aš matau tavyje savęs gailėjimo dvasią, paklydimo dvasią ir žmogžudystės dvasią. Ir dar matau jūsų giminės prakeikimą (kaip galima jį matyti - iki šiol nesuprantu). Tau skubiai reikia išlaisvinimo". Arba kalba taip: "Mes su seserim A meldėmės už tave ir mums buvo atidengta penki demonai…" O siaube!
Draugai, joks žmogus neturi teisės savavališkai kištis į kito žmogaus asmenybę. Dievas nenaudoja prievartos.
Evangelijose matome, kad Jėzus išvarydavo demonus tada, kai jie pasireikšdavo ir trukdydavo žmogui arba tada, kai į Jį kreipdavosi ligonio (apsėstojo) artimieji. Vaikščiodamas Jėzus niekuomet nekalbėjo: "Tu turi tokį demoną, o pas tave dešimt tokių demonų", nors supantys Jį žmonės tikrai nebuvo sterilūs tuo požiūriu, manau, juose galėjo būti demonų.
Kitas kraštutinumas, kuris atsiranda neteisingai interpretuojant dvasių atskyrimo dovaną, tai religinė baimė tų žmonių, kurie tariasi arba iš tiesų turi dvasių atskyrimo dovaną.
Religinė baimė taip pat siejasi su religine priklausomybe, kai žmonės patys pasiryžę būti kontroliuojami asmens, turinčio dvasių atskyrimo dovaną. Jie nesiekia turėti asmeninį ryšį su Dievu, dvasiškai augti ir negali sveikai vertinti save ir savo dvasinę būseną. Tokie žmonės bėga pas "pranašą" ir klausia: "Na kaip, ar tu nieko nematai manyje?" O kiek žmonių po tokių demonų išvarymo seansų klausia savęs: "Ar ten daugiau nieko neliko?"
Dvasių atskyrimo dovana pasireiškia tada, kai vienas žmogus tarnauja kitam žmogui, tam prašant arba sutinkant ir tik esant konkrečiam tikslui. Tai ne psichikos diagnostika, o Dievo apreiškimas apie susirgimo ar būsenos priežastį. Tai ne žmogaus sugebėjimas, ne ypatingas matymas, bet žodis iš Dievo.
Ir trečia, dvasių atskyrimo dovana tai nėra sugebėjimas matyti siaubo filmus iš demonų pasaulio.
Pateiksiu du pavyzdžius, kuriuos perskaičiau viename straipsnyje. Įtikėjo viena mergina. Prieš įtikint ji turėjo "superjautrumo" problemą. Tuoj po įtikėjimo ji pradėjo matyti regėjimus, kurių dalis būdavo painūs ir sudėtingi simboliai, o kita dalis - siaubo ir baimės elementai. Dažnai maldos metu ji sušukdavo iš siaubo, nes matydavo kaip į ją lėkdavo kažkokios pabaisos, gyvatės, rupūžės, raguoti monstrai. Kiekviena malda su regėjimais jai būdavo tikras išbandymas. Mergina ir aplinkiniai manė, kad tai yra dvasių atskyrimo dovana ir kad taip ji "mato dvasinį pasaulį".
Antras pavyzdys. Įtikėjo viena moteris ir iškarto nusprendė, kad yra pašaukta tarnauti išlaisvinimo ir išgydymo dovanomis. Anksčiau ši moteris užsiiminėjo dinamine meditacija. Taigi ji vaikščiojo pas ligonius, apie kuriuos sužinodavo, eidavo į butus, kurie buvo laikomi "negerais", kitaip sakant praktikavo žyniavimą, tačiau manė, kad veikia Šventoji Dvasia. Šiame savavališkame tarnavime jai padėdavo "dovana", kuri pasireikšdavo taip, kad ji tiesiog fizinėmis akimis galėdavo matyti gyvates, driežus, vorus ir kitus "malonius" (ypač moterims) gyvius. Tie gyviai išeidavo iš vienų žmonių ir sueidavo į kitus. "Išėjo" demonas ar ne ji sprendė pagal tai, ar matė ji išeinant kokią rupūžę ar kitą šliužą iš žmogaus.
Kas gi tai? Greičiausiai - kažkokia aiškiaregystės forma arba iš tiesų sugebėjimas matyti demonus, bet tikrai ne nuo Dievo. Tai sukelia siaubą ir tu pasidarai priklausomas nuo to, ką matai, arba to, ką mato "tavyje". Tokie pasireiškimai tik nukreipia dėmesį nuo Dievo, kuris pirmiausiai gydo ir išlaisvina žmones, ir nukreipia dėmesį į demonus.
Labai gaila, bet vyksta kažkoks susimaišymas. Aplinkiniai žiūri į žmogų, tarnaujantį išlaisvinimo tarnavime, kaip į demonų pasaulio specialistą, o ne kaip į tarnautoją Dievo jėgoje. Tarsi jis būtų "vaiduoklių medžiotojas", tokio žmogaus veiksmai asocijuojasi ne su Dievo veiksmais, bet su demonų. Tokį neteisingą požiūrį į išlaisvinimo tarnavimą būtina sugriauti.
Kaip dar klaidingai suprantamas dvasių atskyrimo dovanos pasireiškimas? Dvasių atskyrimo dovana tai nėra antgamtinis girdėjimas, nėra sugebėjimas kontaktuoti su demonais ir girdėti juos "dvasioje". Aš esu prieš bet kokį dialogą su demonais, netgi jei jie kalba per tą, kurį tu išlaisvini. Tuo labiau prieš "vidinį" jų girdėjimą. Tai panašu į "balsą galvoje", spiritizmą. O svarbiausia, tokie pokalbiai yra visai nereikalingi.
Ir taip, dvasių atskyrimo dovana tai - ne superjautrumas, ne asmenybės diagnostika ir ne kapstymasis žmogaus sieloje, ne aiškiaregystė ir ne antgamtinis girdėjimas. Kaip ir kiekviena Šventosios Dvasios dovana, ši dovana duodama bažnyčios ugdymui, pagerinimui ir tam, kad pašlovintų Dievą, o ne tam, kad daugiau sužinotume apie demonus.
Aš tikiu, kad dvasių atskyrimo dovana pasireiškia kaip žodis iš Dievo, antgamtiniu būdu ateinantis žinojimas. Ši dovana pasireiškia taip, kaip pažinimo žodžio ir išminties žodžio dovanos. Taip pat ji gali pasireikšti ir regėjimo forma, simboliniu būdu gali būti parodytas demonas ar jo veikimas.
Gilinantis į naujų, o kartais ir senų bažnyčių knygas ir kitą informaciją apie išlaisvinimą, pastebėjau liūdną tendenciją. Nuo žinių apie išlaisvinimą religiniai žmonės netampa mažiau religingi, o atvirkščiai, tampa demoniškai apsišvietę! Demonų pasaulio pažinimas jiems daug lengviau prieinamas, negu gyvojo Dievo pažinimas. Panašu, kad vietoj seno įstatymiško "senolių padavimo" apie "šventumą ir švarumą" (kaip reikia ir kaip negalima elgtis kasdieniniame gyvenime, ypač dėl aprangos ir išorės), kuris tradicinėse protestantų bažnyčiose tikrą dvasinį gyvenimą pavertė religija, ateina naujas charizmatinis "padavimas" - apie demonus ir prakeikimą.
Tačiau visuotinis demonologinis "išprusimas" nukreipia žmonių dėmesį į domėjimąsi tamsiųjų jėgų pasauliu. Dažnai jauni tikintieji mano, kad būti "dvasiniu" reiškia žinoti visus demonus, kada ir kaip jie veikia, kaip išeina iš žmogaus, kokiu būdu sugriauti vieną ar kitą prakeikimą. Jie naudojasi įvairiomis schemomis ir demonų klasifikacijomis, kurias randa įvairiose knygose, nors dažnai jos ir prieštarauja viena kitai. Kai tie dalykai, patyrimai (pav., "onanizmo dvasia išeina drebant rankom", "rūkymo demonas išeina kosėjant", "kaip galima kalbėtis su žmogumi, nepasistačius apsaugos" ir pan.) tampa taisykle, tuo ribojamas Dievo Dvasios veikimas, prasideda religinis misticizmas.
Svarbiausia, ką reikia suprasti - išlaisvinimo tarnavimas remiasi ne tavo žiniomis, bet Dievu, kuris išlaisvina. Kaip pasakė vienas pamokslininkas, visus mokymus apie išlaisvinimą galima apibūdinti dviem teiginiais: "demonai gyvena žmonėse ir demonai išeina iš žmonių".
Taigi dvasių atskyrimo dovana tai raktas, tik ne į papildomas žinias apie demonus, o į Dievo jėgos pažinimą.