 |
|---|
|
|---|
Kartą nudegęs, žmogus pūs ir šaltą gėrimą. Ir pūs tol, kol pasimirš nudegimo jausmas, arba tol, kol išmoks nustatyti skysčio temperatūrą. Žmonės, stipriai nukentėję nuo įvairių demoniškos apgaulės apraiškų, besislepiančių po pranašavimo ar apreiškimo dovanų kauke, dažnai visai nustoja tikėti pranašystėmis ar regėjimais, tiesiog vengia jų. Dievas iš mūsų nori visai ko kito.
Biblija sako: "pranašysčių neniekinkite" (1 Tes. 5:20). "Norėčiau, kad jūs visi pranašautumėte" (1 Kor. 14:5).
Pranašaujantis kuria (stato) bažnyčią, o pranašas yra vienas iš svarbiausių, taip vadinamo "penkiakampio" tarnavimo (Ef. 4:11-12), tarnautojų, dirbantis prisikėlusio ir išaukštinto Kristaus bažnyčios labui, kad "šventasis taptų tobulas ir tarnautų Dievui".
Tačiau pranašavimas, kaip bažnyčios statymo dovana, negali pilnai reikštis bažnyčioje, kurioje pilna melagingų pranašysčių, kurioje perpasakojami painūs sapnai arba "multikai" (taip kažkokie šmaikštuoliai pavadino šiuolaikinėje krikščionybėje paplitusius regėjimus, tokius kaip "baltas angelas kovojo su juodu angelu"), kol žmonės yra vedžiojami "balsų" ir t.t.
Tikras pranašiškas judėjimas neateis ten, kur mėgaujamasi tikrų dovanų pakaitalais. Todėl geriausia kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, kas yra melagingas pranašavimas ir gundymas, o po to neatmesti tikrų dvasinių dovanų, bet trokšti jų.
Taigi apžvelgsime labiausiai paplitusias demoniško suvedžiojimo rūšis, kurios slepiasi po apreiškimo bei pranašystės dovanų kauke.
Paprastai žmonės, ypač neseniai įtikėję, priima įvairius antgamtinius pasireiškimus labai emocionaliai, susižavi jais, trokšta jų ir labai stipriai nusivilia, kartais net sužlunga jų tikėjimas, kai jie išgirsta, kad tikintiesiems, krikštytiems Šventąja Dvasia, gali ateiti apreiškimai ne tik iš Dievo, bet ir iš demonų! Esu sutikęs tarnautojų, kurie iš baimės - "o jeigu tai Dievas?" nereaguodavo į aiškius demoniškų jėgų pasireiškimus.
Todėl yra labai svarbu, mokant apie dvasines dovanas bažnyčioje, kalbėti ir apie klaidinančių dvasių pasireiškimą. Tame nėra nieko keisto ir prieštaringo, lygiai kaip tas faktas, kad krikščionys gali nuodėmiauti, pyktis, pavydėti, arba, kad gali būti vedami garbės troškimo ar egoistinių motyvų. Kaip anksčiau išvardinti dalykai, taip ir dvasinių dovanų imitavimas yra nemalonūs reiškiniai, bet vis dėlto labai paplitę, todėl, kad jų šaknys - kūniškumas, neapsišvietimas, vaikiškumas, dvasinis nebrandumas: "Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, - argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? (1 Kor. 3:1-3).
Kol bažnyčioje bus kūniškų krikščionių, "kūdikių" (o tokių bus visada), ji susidurs su kūniškomis problemomis ir neteisingu dovanų panaudojimu. Svarbiausia yra tai, ar "neišmanymas apie dvasines dovanas" bus asmeninė naujai įtikėjusiojo problema, kurią jam padės išspręsti brandi ir patyrusi bažnyčia, ar tai bus visos bažnyčios problema, tuo atveju, jei vaikiškumas ir neišmanymas viešpatauja visuose jos lygiuose.
Taigi bažnyčia turi suprasti ir pripažinti, kad demonai, vadinami klaidinančiomis dvasiomis ir klaidinančiomis pranašystėmis, iš tiesų egzistuoja ir slepiasi po dvasinių dovanų kauke, kad sugriautų bažnyčią ar asmeninį atskirų žmonių tikėjimą. Tam tikslui demonai išsirenka nuoširdžius, emocionalius, mylinčius Dievą žmones, turinčius tam tikrų dvasinių ar dvasinio augimo problemų, ir padaro juos savo ginklais arba aukomis. Tai gali būti naujai įtikėjusio žmogaus problema arba seniai tikinčio žmogaus, kuris neturi supratimo apie tam tikrus klausimus, užsitęsusi dvasinė liga. Į pastaruosius pirmiausiai reikia žiūrėti, kaip į demonų apgaulės aukas, ir jiems labiausiai reikia pagalbos.
Kai žmogus yra seniai tikintis ir, atrodo, sėkmingai tikintis, staiga "suserga" - pradeda tikėti klaidinančiomis pranašystėmis, galima drąsiai teigti, jog liga neužgriuvo jo netikėtai, kaip griaustinis iš giedro dangaus, bet ilgai jame vystėsi jam pačiam pritariant. Tai gali būti kokia nors slapta nuodėmė, kurios žmogus ilgai nepaliko, neteisingas elgesys, kurį jis puoselėjo: pavydas, išdidumas, ambicijos, neatleidimas. Tam tikru momentu demonai "užkabino" būtent tą (nesutvarkytą) sritį ir nukentėjusysis patikėjo jais. Taigi "nekaltų" demoniškos apgaulės aukų nebūna. Jeigu tai netikėta aplinkiniams, tai tik ne Dievui ir ne šėtonui. "Prieš sunaikinimą (puolimą) žmogaus širdis pasididžiuoja" (Pat.18:12).
Labai dažnai į demoniškos apgaulės spąstus žmogus patenka neteisingai naudodamas dvasines dovanas, t.y. norėdamas kontroliuoti kitus (naudoti neteisėtą valdžią kitiems žmonėms). Apie neteisingą dvasinių dovanų naudojimą aš kalbėsiu vėliau.
Labai jautrius žmones, kurie gali išsigąsti, išgirdę apie apgaulingų dovanų pasireiškimą, ("o jeigu mane apgaus? kur garantija, kad man taip neatsitiks?"), galime nuraminti. Jeigu tavo motyvai tyri ir esi pasiryžęs keistis, gali būti tikras, kad nebūsi suvedžiotas. Suvedžiojimas nenukris ant tavęs vieną rytą kaip plyta iš dangaus, jeigu tu buvai tyras ir vaikščiojai Dievo akivaizdoje vakar ir užvakar. Tu turi valdžią demonams ir jie neįsiverš į tavo gyvenimą be tavo nuolaidžiavimo ir sutikimo. Jeigu tu nebuvai išdidus, nesmerkei kitų ir nepiktžodžiavai, jeigu nebandei maldos pagalba valdyti kitų žmonių arba gyvenimo sričių, kurioms tu neturi galios, jeigu nesistengei dvasinių dovanų pagalba išsiaiškinti aplinkybių, kurių tau nereikia žinoti, arba nepanaudojai savo dvasinių dovanų tam, kad gautum patvirtinimą iš Dievo, jog tavo priešininkai neteisūs - jeigu tu viso to nedarei, gali būti ramus - demonai tavęs neapgaus.
Saugumo garantija - tai tavo dvasinis augimas, tavo asmeniniai santykiai su Dievu, Jo pažinimas, Dievo baimė, kuri yra išminties pradžia. Tiems, kurie jau yra apgauti demoniškų dvasių ir kurie prabuvo tame kurį laiką, išeitis ir garantija, kad tai nepasikartos, yra ta pati.
Suvedžiojimas - tai ne priežastis, bet pasekmė, ne šaknis, bet vaisius. Karti šaknis yra neteisėtose pozicijose ir neteisinguose motyvuose. Sunaikink šaknį ir neliks medžio, kuris neša blogą vaisių. Žinoma, dar yra ir grynai išorinis, mechaninis veiksnys - tai pati klaidinanti dvasia. Šiandien bažnyčia turi valdžią demoniškoms jėgoms ir išvyti tą dvasią, jos atsikratyti yra pats lengviausias darbas, kurį reikia padaryti. Sunkiausia ir svarbiausia, ką žmogus turi atlikti - vidinis pasikeitimas, dirvos, kurioje gyveno ta dvasia, sunaikinimas, asmenybės pasikeitimas, šventėjimas. Pateptas Dievo tarnas gali išvyti iš tavęs (ar nuo tavęs) klaidinančią dvasią, bet niekas negalės mechaniškai "įvaryti" į tave asmeninį Dievo pažinimą, Viešpaties baimę, Dievo žodžio pažinimo gylį, motyvų tyrumą. "Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato" (1 Kor. 3:10). Ir statyti kiekvienas turi pats.