G.I.L.I. įkūrėjo Saimono Nahumo pašaukimas ir liudijimas

Saimonas NAHUMAS

"Manęs ieško tie, kurie apie mane neklausinėjo… "Kas tu esi, Viešpatie?" (Izaijo 65:1, Ap.darbai 9:5).

1979 metai mano gyvenime buvo patys blogiausi. Tais metais aš buvau tiesiog išspjautas iš Izraelio žemės dėl savo palaido gyvenimo būdo. Pasijutau vienišas, neturėjau jokių lėšų pragyvenimui ir vos išlikau gyvas. Rodos, lyg saulė būtų nusileidusi ir tamsos šešėliai užgožę mano dvasinį ir fizinį gyvenimą.

Būdamas tokioje beviltiškoje padėtyje, aš užėjau į vieną kavinę miesto centre, Olandijoje. Kai atsisėdau į kėdę, mano žvilgsnis sustojo ties dviem vyrais, sėdinčiais prie gretimo staliuko. Vieno vyro akys tiesiog švietė. Jame buvo kažkas, kas mane sužavėjo. Jis atsisuko į mane, paklausė mano vardo ir iš kur aš esu. Pasakiau: "Mano vardas Saimonas, aš esu iš Izraelio". Jo veidas dar labiau nušvito: "O, iš Izraelio…?" Jis kažkaip keistai pažvelgė į mane, po to pažiūrėjo į savo draugą ir abu linksėdami galvomis atkreipė į mane dėmesį. Aš jau buvau pradėjęs galvoti, kas tiems vyrams yra, kai staiga vienas susijaudinęs pašoko iš savo kėdės ir tarė: "Žinai, mūsų Mesijas yra kilęs iš tavo žemės!" Dabar aš išties nustebau. Pasakiau, jog Jis Dovydo sūnus, nes žinojau, kad Mesijas turėjo būti Dovydo sūnus. Vyriškis pasakė: "Taip, ar tu žinai Jo vardą?" Aš papurčiau galvą. Jis atsakė: "Jėzus, Jėzus!" "A...", - pasakiau su panieka ir išdidžiai pabrėžiau, - "jis ne žydų Dievas. Aš esu žydas ir mums neleidžiama tikėti Jėzumi". Vyriškis pakvietė mane į svečius. Aš atsakiau: "Labai ačiū, tai ne man, bet gal būt kada nors ir užsuksiu pasisvečiuoti".

Po dviejų savaičių aš ir vėl užsukau į tą pačią kavinę. Mano gyvenimas buvo labai nuobodus ir varginantis, taigi nusprendžiau apsilankyti pas tą vyrą. Jo namuose pajutau be galo ramią atmosferą ir tai mane labai nustebino. Žmonės visą laiką ateidavo ir išeidavo. Jie nuolat kartodavo: "Labas, telaimina tave Dievas". Tai buvo nuostabūs žmonės, jie pavaišino mane labai skaniu maistu. Kiek pasisvečiavęs, supratau, kad nenoriu niekur eiti ir pasilikau ten. Po kelių valandų šeimininkai mandagiai stengėsi man paaiškinti, kad jau vėlu, ir jie norėtų eiti miegoti. "Tu galėsi mus aplankyti, kada tik panorėsi" - sakė jie. Aš pamaniau: "Na gerai, ateisiu rytoj".

Mano siela buvo alkana. Lankiausi pas savo naujuosius pažįstamus penkis kartus per savaitę ir man tai labai daug reiškė. Jų gyvenimo būdas buvo toks svetimas man, aš buvau pripratęs prie kitokios aplinkos - moterų, alkoholio, cigarečių ir narkotikų. Prisimindamas tai dabar, suprantu, kokiam pragare buvau. Tie namai man tapo vieta, kurioje galėdavau nors trumpam atsipalaiduoti.

Aš užduodavau daugybę klausimų ir girdėjau galingų liudijimų apie Jėzų. Klausydavau, kaip jie grodavo ir šlovindavo Dievą. Stebėjau, kaip jie elgėsi su moterimis, koks tyras yra jų bendravimas ir pradėjau jiems pavydėti. Kai pamačiau, kaip jie gyvena, man pasidarė labai skaudu. Aš žinojau, kad mano gyvenimas nebuvo šventas. Šventoji Dvasia apkaltino mane. Vieną naktį aš išėjau į balkoną ir verkiau: "Viešpatie, aš pasižadu, kad daugiau niekada nesielgsiu taip su moterimis. Aš pažadu, kad moteris, kurią sutiksiu, bus mano žmona". Aš pavydėjau visko, ką girdėjau ir mačiau, ir todėl pradėjau graudžiai verkti. "Dieve, aš matau, koks esu. Aš tikrai noriu būti kitokiu žmogumi."

Lankydamasis tuose namuose ir viską stebėdamas, vis daugiau pažinau tų jaunų žmonių dievišką charakterį. Sužinojau, kad vieno iš jų vardas - Yan. Jam aš labiausiai pavydėjau. Yan labai stengėsi ir darė viską, kad šis tarnavimas augtų ir žmonėms būtų suteikta kuo daugiau pagalbos. Jis labai sunkiai dirbo, kad parūpintų pinigų visoms reikalingoms išlaidoms. Mano širdyje kažkas sujudo pamačius, kaip tie žmonės rūpinasi daryti gera tokiam, kaip aš.

Laiške romiečiams 11:11 Paulius sako ne žydams: "... negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas". Viskas būtent taip ir vyko. Jūs net neįsivaizduojate, kokį pavydą tas vyras sukėlė man. Žvelgdamas į jį aš jausdavau, kaip Šventoji Dvasia mane apkaltina: "Tu sakai šiam vyrui, kad jis šlovina ne žydų Dievą ir dar jis laikosi Izraelio Dievo įstatymų… Bet tu, Izraelio sūnau, vaikštai velnio keliais ir vadini save žydu, kuris tiki Dievu". Žinojau, kad kažkas buvo ne taip. Iš tikrųjų nesupratau ir netgi nepažinau Dievo, aš pykau pats ant savęs.

Vieną dieną Yan atėjo pas mane ir paklausė: "Kaip tu čia jautiesi?" Aš atsakiau: "Aš jaučiuosi gerai. Nuostabu būti čia. Jūs man patinkate. Jūs nuostabūs." Tada jis paklausė manęs: "Ar tu tiki Jėzumi?" Aš atsakiau nuoširdžiai: "Ne. Ir neketinu patikėti Jėzumi vien dėl to, kad tu būtum laimingas. Aš patikėsiu Jėzumi tik tada, kai žinosiu, jog Jis yra Mesijas. Bet leisk man dar kai ką tau pasakyti. Tas Jėzus, aš matau Jį jumyse. Aš matau Jėzų tavyje". Jie pažvelgė vienas į kitą ir nieko nepasakė.

Po keleto savaičių aš persikrausčiau į jų namą. Jokių moterų, jokių cigarečių, jokių narkotikų. Aš pradėjau daug prakaituoti, visas mano kūnas pradėjo drebėti ir aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Kartais vėlai vakare girdėdavau, kaip jie garsiai meldžiasi. Aš galvodavau: "Gal jie išprotėję žmonės? Ką visa tai reiškia?" Atsidarydavau duris ir klausydavau, kaip jie meldžiasi kitomis kalbomis, tada uždarydavau duris ir apsimesdavau, jog nieko negirdėjau. Žinojau, kad jie meldėsi už mane, nes visą laiką girdėdavau savo vardą "Saimonas…" Daug vėliau aš suvokiau, kad jeigu ne jų maldos ir visos tos kovos naktys, aš nebūčiau išgyvenęs tomis dienomis.

Klausydamas šlovinimo, palaipsniui aš pats prisijungiau prie jų. Norėjau turėti tai, ką turėjo jie. Kol jie melsdavosi ir giedodavo Dvasioje, aš giedodavau žydiškai. Jiems tai patikdavo, ir mes kartu šlovindavom Dievą, Šventoji Dvasia nužengdavo ant mūsų. Viskas buvo kitaip… taip gera. Aš tiesiog nekantraudavau - kada reikės eiti į maldos, šlovinimo susirinkimus.

Du mėnesius nevartojau narkotikų ir gavau išlaisvinimą nuo jų. Pasikeitimas mano gyvenime buvo akivaizdus. Praradau 30 svarų savo svorio. Buvau silpnas ir netgi bijojau vienas išeiti į gatvę. Aš nebuvau tikras dėl savęs. Jaučiausi lyg kažką prarandantis ir nesupratau, kas vyko su manimi. Jėzaus dar nepažinojau, bet vis tiek meldžiau Dievą Jo malonės. Fiziškai buvau labai silpnas, man reikėjo pagalbos. Aš jau daugiau nebenorėjau daryti tų piktų dalykų, kuriuos dariau prieš tai. Aš bijojau Dievo. Daug kartų Yan ir aš melsdavomės kartu ir jis prašydavo Tėvo, kad apreikštų man, jog Jėzus yra Mesijas. Tačiau niekas nepasikeisdavo ir aš pradėjau galvoti, kad šie nežydai yra labai geri žmonės, bet gal būt jie per daug naivūs. Negalėjau daryti to, ko nesupratau, ar nejaučiau. Negalėjau tikėti Jėzumi vien dėl to, kad patikčiau žmonėms.

Šaukiausi Dievo: "Aš noriu tikėti, bet kaip? Aš nenoriu apsimetinėti. Tai turi būti tikra. Jei visa tai tiesa, tai Tu, Dieve, turi ją man pasakyti!"

Vieną rytą, kai iš savo miegamojo ėjau į virtuvę, man į galvą atėjo mintis: "Man rodos, aš žinau, kas man yra. Aš mirštu. Žinai, tu prarandi svorį, kūnas sugrįžta į dulkes ir tada dvasia keliauja pas Dievą. Taip paprasta. Aš mirštu."

Mane apėmė baimė... Aš šaukiau: "Tėve, aš nenoriu mirti. Aš dar nesu tam pasiruošęs! Aš nesu pasiruošęs susitikti su Dievu. Ką aš nusinešiu su savimi? Visus savo praeitus kelius?" Aš galvojau: "Ne, ne! Aš nenoriu Jo pamatyti… Aš nepasiruošęs!" Aš stengiausi kovoti su kažkuo savyje, bet nesisekė. Nebuvo išeities. Tai buvo taip stipru, jog negalėjau pasipriešinti. Buvau toks silpnas, man skaudėjo ir buvo labai liūdna.

Pradėjau kalbėti Dievui: "Žinau, kad mirštu ir aš nesistengiu pakeisti Tavo kelių. Aš tai priimu, bet noriu, kad žinotum, jeigu aš turėčiau dar vieną šansą savo gyvenime, tik vieną kartą, aš pasitaisyčiau. Aš viską pataisyčiau. Žinau, aš to neturiu ir neketinu pakeisti Tavo sumanymų, bet noriu, kad žinotum, jeigu turėčiau dar vieną šansą, aš pakeisčiau savo gyvenimą. Norėčiau, jeigu tik galėčiau. Bet aš negaliu. Tu gali daryti, ką Tu nori. Aš priimu šį teismą."

Sunku apsakyti žodžiais, kaip aš jaučiausi. Buvo taip bloga, kad blogiau turbūt nebūna. Mirti nelengva. Aš pradėjau lėtai eiti link virtuvės. Ten buvo dar vienos durys, per kurias iš virtuvės galima buvo patekti į balkoną. Kai atėjau prie virtuvės durų, jos staiga atsidarė ir pradėjo pūsti stiprus vėjas. Vėjas tiesiog skverbėsi į vidų… Galėjau girdėti tik stiprų vėją. Rodos pasaulis buvo padalytas. Ir tada stojo tyla! Aš paliečiau save. Ar dar aš gyvas? Kas vyksta? Tada išgirdau žodžius: "Tu niekada nemirsi". Tris kartus aš girdėjau šiuos žodžius žydiškai. Ten, Olandijoje. Man to jau buvo per daug. Visa mano stiprybė dingo. Aš nukritau ant kelių ir pajutau, kad silpstu. Pradėjau verkti. Verkiau taip stipriai, kad mano ausys ir nosis užsikimšo. Neturėjau jėgų išstovėti.

Ir tada ten, kampe, aš pamačiau Jį! Mačiau figūrą, apsigaubusią balta drobule. Buvo baisu net pažvelgti į Jį. Tada išgirdau žydiškai: "Ateik pas mane". Ir vėl: "Ateik pas mane". Aš jam atsakiau: "Aš negaliu ateiti pas Tave. Aš nešvarus". Pasijutau toks nešvarus ne kūne, bet dvasioje. "Aš negaliu ateit pas Tave. Pažvelk į mane. Kaip galiu ateiti pas Tave?" Jis pasakė: "Nesijaudink dėl to, kaip atrodai ar kaip jautiesi. Ateik toks, koks esi. Ateik". Aš labai lėtai priėjau prie Jo ir ištiesiau savo ranką. Jis paėmė ją. Tuo momentu, kai paliečiau Jo ranką, visas skausmas, visos žaizdos, kurias turėjau, dingo. Aš pradėjau jausti Jį. Aš girdėjau viską, ir supratau viską. Neturėjau jokių klausimų. Man nieko nereikėjo žinoti, tik galvojau: "Tai nuostabu, neįtikėtina." Nejaučiau jokio skausmo, nebuvo jokių problemų, jokių klausimų - nieko!

Jis paėmė mane už rankos ir pasakė: "Eime su Manim". Kaip mažas vaikas aš pasakiau: "Einu su Tavimi." Mes priėjome namo sieną. Maniau, jog čia sustosime, bet Jis nesustojo ir perėjo per sieną kartu su manimi. Mes perėjome per sieną! Rodės, kad siena buvo ne siena. Negalėjau tuo patikėti: mes perėjome per sieną ir išėjome į kiemą. Aš net neatsigręžiau atgal. Buvau tiesiog prarytas Jo buvimo. Aš galėjau tik eiti ir sekti Jį, laikydamasis Jo rankos. Aš paklausiau: "Kaip tai įmanoma? Kur mes einame?" Staiga aplink save pamačiau vien smėlį. Pamatęs dykumą, pasakiau: "Oho! Tai neįtikėtina. Kur mes einame?" Dar truputėlį paėjom ir priėjome vandens srovę. Aš atsiklaupiau ir viena ranka paliečiau vandenį, kita - smėlį. Jis atsisuko į mane ir pasakė: "Ar matai visa tai?" Aš pažvelgiau ir staiga, rodos būčiau pamatęs visą pasaulį, ištiestą lyg Holivudo filme su visais didžiuliais namais, mašinomis, deimantais, turtais ir žmonėmis. Kol smėlis byrėjo iš vienos Jo rankos ir vanduo bėgo iš kitos, aš išgirdau Jį sakant: "Visa tai aš padariau iš smėlio ir vandens". Kai tai pamačiau ir išgirdau Jį, pajutau lyg kažkas būtų man adatą įdūręs į kūną. Aš iškvėpiau visą orą. Tada išgirdau Jį sakant: "Atsipalaiduok. Tu bėgi paskui dalykus, kurie niekada tavęs nepatenkins." Aš atsiguliau ant smėlio ir dar niekada nebuvau taip gerai jautęsis. Aš pasakiau: "Dieve, gyvenimas su Tavimi toks paprastas". Tada Jis paėmė mane už rankos ir parvedė namo - atgal per sieną į kambarį. Jaučiausi taip, lyg mano visi jausmai po truputį sugrįžta atgal.

Jis atsisuko į mane ir pasakė: "Aš esu Jėzus, Izraelio Mesijas. Eik. Pasakyk tai mano žmonėms. Pasakyk tautoms." Aš atsakiau: "Kur aš buvau visus tuos metus? Kodėl aš niekada negirdėjau Tavęs? Kodėl ne Izraelyje?" Jis atsakė: "Virš Izraelio žmonių vyksta karas. Dvasinės jėgos laiko dvasinėje vergijoje mano žmones, kad jie nepažintų žydų Karaliaus. Eik ir papasakok Izraelio namams apie Mesiją". Atrodė, kad Jis man pasakoja seną istoriją ir aš norėjau tik klausytis. Aš sėdėjau ir mėgavausi tuo. Tai buvo taip brangu. Norėjau ten būti amžinai. Jeigu tik galėčiau išgirsti Jo balsą dar kartą. Jis pasakė: "Eik ir skelbk Karalystės Evangeliją prarastoms Izraelio avims." Tuo momentu aš nepagalvojau, kad tai tie patys žodžiai iš Evangelijos pagal Matą, kuriuos Jėzus sakė savo mokiniams prieš du tūkstančius metų. Tai dėl to, kad Dievo žodis amžinas, kaip jis gyvas man, lygiai taip pat buvo gyvas ir mokiniams.

Nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Koks patyrimas! Supratau, kad Dievas šiaip sau, bet kurio nesiunčia su išgelbėjimo žinia. Prieš pasiųsdamas Jis duoda žmogui patyrimą ir savo apreiškimą. Aš suvokiau nuostabų Dievo planą ne tik mano, bet ir daugelio kitų išgelbėjimui.

Tebūna palaimintas mūsų Viešpats Izraelio Dievas per amžių amžius. Jam visa galybė ir šlovė. Jis yra aukščiau visko. Mano Dieve, aš dėkoju ir šlovinu tavo Šventą vardą už gyvenimo dovaną, kuri yra Tavo Sūnuje Jėzuje, Mesijuje.

Versta iš anglų k.